Visgi net nusiavusi puantus Kristina ne kitokia. Šarmu spinduliuojančią merginą nesunku pastebėti viešuose renginiuose, kuriais, kaip pati sako, mėgaujasi labiau nei pasistaipymais prie fotosienelės.
Viename renginių sutikta balerina mėgavosi ne tik gurmaniškais užkandžiais bei naujo produkto pristatymu, bet ir mylimojo Martyno Vaidoto dėmesiu. Aktorius, kuris lietuviams pažįstamas ir iš muzikinio televizijos projekto, su baleto žvaigžde pirmą kartą pastebėtas 2015-ųjų balandžio pradžioje. Tuomet apie prabudusius jausmus pora neatviravo, tačiau šiandien jųdviejų ir klausti nereikia – šalia vienas kito jie švyti.
- Iš šalies atrodote labai laiminga. Kas jus priverčia tokia jaustis? – pasiteirauju balerinos.
- Nepažįstami dažniausiai iš pradžių manęs prisibijo. Tačiau tie, kurie susipažįsta su manimi artimiau, sako, kad esu labai juokinga. Kad stebėti mane iš šono labai linksma. Aš labai kontrastingas žmogus, todėl aš negaliu atsakyti, kas man sukelia laimę. Nes jūs turbūt viską matote šiek tiek kitaip.
- Kodėl sako, kad esate juokinga?
- Aš juokingai elgiuosi, reaguoju. Kadangi daug dirbu su mimika, mano reakcijos būna įvairios. Aš tiesiog esu nuoširdi viskam. Jeigu man kažkas kažkur patinka, nevengiu to parodyti. Jeigu nepatinka, žinokit, atleiskite, bet aš turiu ką veikti. Nebijau to pasakyti į akis.
- Judu su Martynu jaučiatės vienas kitą atradę?
- Taip, sutariame puikiai.
- Galbūt jau turite rimtesnių planų?
- (Parodo ranką be žiedo) Jeigu atvirai, bijau per greitai suaugti. Aš turbūt iš viso kitaip vertinu gyvenimą. Nemanau, kad jame reikia skubėti. Niekur, jokiuose aspektuose. Mano klasiokės šiuo metu jau skiriasi. Aš norėčiau ištekėti vieną kartą gyvenime, tačiau žinoti, kad tai yra mano žmogus ir aš su juo eisiu iki galo. Nenoriu bandyti. Pasibandyti mes galime draugaudami. Nenorėčiau sukurti tokių santykių, kurie baigtųsi skyrybomis.
- Ar santykiai su šiuo žmogumi galėtų virsti amžinybe?
- Mes negalime to žinoti. Gal man susišvies ir išvyksiu į Tibetą. Esame neprognozuojami.
- O kaip visos baimės „nespėti į traukinį“?
- Neturiu tokios. Moterims, kurios dėl to stresuoja, norėčiau pasakyti – neskubėkite gyventi. Ar tikrai būtent tai sukeltų laimę? Gal visai ne to reikia. Gal tai metas, kada kažko norisi, bet nežinoma ko. Man irgi yra taip buvę. Atrodė, kad norisi ir vaiko, ir šeimos. Ne, aš ne to norėjau. Man tiesiog reikėjo naujos veiklos. Tuomet atėjo ta nauja veikla – naujas spektaklis. Aš į jį pasinėriau. Ir vėl tapau laiminga. Nereikia skubinti jokių įvykių. Nesvarbu kur – darbe, ar santykiuose. Svarbu išlaukti. Tai ir yra laimė. Nereikia apsikrauti planais, iliuzijomis, dėl to stresuoti. Nereikia skubėti. Reikia pabūti jaunai, laukinei, išmokti savo gyvenimo pamoką. Ir paskui ją kažkam kitam perduoti. Juk viskas eina karta iš kartos.
- Turite nemažai užsiėmimų, esate veikli moteris. Ar vyrai lengvai su tuo susitaiko?
- Kadangi Martynas aktorius, dirbame tomis pačiomis valandomis. Anksčiau turėjau santykių su vaikinais, kurie dirba, sakykime, pirmadieniais – penktadieniais. Akivaizdu, kad negalėjome būti suderinami. Tuo tarpu mudu su Martynu savo grafikus esame susiderinę. Mes draugaujame panašiai, kaip du buhalteriai. Mūsų darbo savaitė prasideda maždaug trečiadienį, o baigiasi sekmadienį.
- Ar esate paskyrę bent vieną savaitės dieną, kurią praleidžiate kartu? Ką veikiate?
- Tai yra sekmadienis. Kai yra laisvo laiko, visuomet norisi pailsėti. Aš poilsį suprantu, kaip gulėjimą, televizijos žiūrėjimą, knygų skaitymą. Bet turime ir šventą taisyklę – išeiti kažkur drauge papietauti. Aš labai mėgstu skanų maistą. Tad mes to ir ieškome.
- Jūsų vaikinas dirba meno srityje. Ar specialiai ieškojote savai veiklai artimos profesijos atstovo?
- Šokėjams visada sakydavau griežtą „ne“. Jie laukiniai. Net labiau nei aktoriai. Tai buvo išbraukta. Kadangi visuomet buvau uždaryta savo balerinos pasaulėlyje ir nemačiau kitos realybės, pabandžiau susidraugauti ir su „realių“ profesijų atstovais. Tačiau tokie santykiai niekur nevesdavo...
- Kodėl? Kuo pasižymi „realių“ profesijų atstovai?
- Žmonės nesuprasdavo, kur aš einu šeštadienį ryte ar vakare. Nuolat dėl to priekaištaudavo. Ypač dėmesį patraukdavo mano darbas su Mantu (iliuzionistu Mantu Wizard, aut.). Jeigu dėl teatro scenos partnerių patikimumo dar pavykdavo įtikinti, Mantas visiems atrodė didelė problema. O kaip tu žmogų įtikinsi, jeigu jis nesupranta?
- O charakterių sąvybės? Galbūt meniški žmonės yra spalvingesni, laisvesni?
- Ne ne ne. Visi žmonės yra įdomūs. Kiekviename gali rasti kažkokių įdomių savybių. Ar menininkas įdomesnis? Tikrai ne. Menininkas gali būti tik durnesnis. Mums su Martynu pavyksta suderinti gyvenimo sąlygas. Elementarūs dalykai. Mes vienas kitą suprantame ir nepriekaištaujame. Myliu jį už tai, kad negriauna mano gyvenimo. Na, taip, gal ir būna kažkokio pavydo moterims, su kuriomis jis vaidina. Negi gali būti malonu stebėti, kaip tavo vaikinas glaudžia kitą? Ir jis neslepia, kad virpa pamatęs mane bučiuojantis su partneriu. Tačiau mudu apie tai jau esame kalbėję. Suprantame, kad tai yra darbas. Viskas.
- Negalvojate apie tai net bučiuodamiesi vienas su kitu?
- Ne ne ne. Tikrai ne. Tai yra išugdoma. Mes visos esame buvusios jaunos. Taigi kokios isterikės buvome dvidešimties... Pykdavome dėl bet ko. Net pačioms specialiai reikėdavo dramą sukurti. O dabar, kuomet man artėja trisdešimt, imu suprasti, kad tai nėra reikalinga. Atvirkščiai, kuo daugiau leisi, tuo daugiau gausi. Visai neseniai išmokau šią taisyklę. Svarbu vienas kitam duoti laisvės. Nes, kaip spektaklyje „Otelas“ teko matyti, pyktis – visagalis. Jis gali viską sugriauti.
