A. Bialobžeskis yra neabejingas poezijai, ją mėgsta, ją jaučia, ją emocionaliai skaito ir dainuoja. Aktorius įsitikinęs, kad „poezija aktorystei – geras urvas. Esi laisvas surasti ten emocijas, kurios tau reikalingos, ir asociatyviai sukurti siužetą. Ir žmonės gerai klauso poeziją. Turim brangakmenį ir vertiname jį. Gerai, kad ne masiškai“. A. Bialobžeskio pirmoji pažintis su poezija prasidėjo studijuojant, kai susipažino su tame pačiame kurse besimokančiu Alvydu Šlepiku. Bendraudamas su juo, būsimas aktorius pateko į poezijos vidų, matė, kaip ji kuriama. Nuo to laiko aktoriui patiko važinėti su poetais, klausytis, kaip jie patys kalba apie poeziją. „O jiems (poetams) labai nepatinka, kaip jų eilėraščius skaito aktoriai. Kai jie pradeda apie tai kalbėtis, nusisuku į langą arba apsimetu, kad pats esu poetas“, - atvirauja menininkas. Jo pirmas viešas pasirodymas įvyko 1993 metų sausį, kai skaitė Sigito Gedos eilėraščių ciklą „Nakties žiedai“ Menininkų rūmuose (dabartinėje Prezidentūroje).
Poetas Rimvydas Stankevičius su kuriuo A. Bialobžeskis kūrybiškai bendradarbiauja jau kone dvidešimt metų, taip apibūdina aktorių: „Andriaus išskirtinumas yra tas, jog jis poezijos knygą į rankas ima ir eiles skaito ne tam, kad išsirinktų, ką deklamuoti scenoje, - poezija yra natūrali jo pasaulio dalis, padedanti įdomiau, giliau, visavertiškiau gyventi. Neabejoju, kad poezija maitina ir jo aktorinį meną“.
Programoje „Aš pažinau karalių tavyje“ visi neabejingi poezijai išgirs mėgstamų poetų eiles, o talentingąjį aktorių atras iš naujo – romantišką, artimą, nuoširdų, net kiek sentimentalų. „Poezija – pozityvi niša. Nemėgstu jos skaityti nuo scenos. Geriau, kai būna lygu, esu arčiau žiūrovų. Tada kartu valandą klaidžiojame po eilėraščių galaktikas. Labai gera savijauta būna po to. Laisvumas. Pakylėjimas“, - prisipažįsta menininkas.
