Kai Baiba Skurstene (24) gimė, taip šaukė, kad gydytojai juokavo: bus dainininkė.
Kai pirmoje klasėje reikėjo parašyti, kuo būsi užaugęs, Baibos klasės draugai rašė „kosmonautu“, „daktaru“, „troleibuso vairuotoju“. O Baiba nedvejojo – „Svajoju tapti dainininke“. Svajonė pildosi su kaupu: šiandien latvė Baiba – populiaraus tarptautinio LNK projekto „Muzikos akademija“ dalyvė.
Kodėl sutikai dalyvauti šiame projekte?
Norisi išbandyti kažką naujo ir pasirodyti naujai publikai. Mane žino džiazo pasaulyje, noriu, kad apie mane sužinotų dar daugiau žmonių. Kiekvienas dainininkas to nori. Šis projektas skiriasi nuo kitų, nes čia – tik kokybiška pop muzika.
Ko tiekiesi iš „Muzikos akademijos“ – gal pergalės?
Nežinau, koks bus prizas, todėl nežinau, ar noriu laimėti (juokiasi). Jei rimtai, laimėjimas nėra mano tikslas – svarbu parodyti, ką sugebu.
O sugebi išties nemažai: baigei muzikos mokslus Latvijoje ir Lietuvoje, esi daugybės tarptautinių konkursų laureatė, džiazo festivalių pažiba, bendradarbiauji su „Skamp“ ir „Tabami“ projektu, dėstai studentams džiazinį dainavimą...
Taip, esu aktyvistė (šypsosi). Bet manau, šiame projekte sėkmę lemia ne tik muzikinės žinios, todėl nesijaučiu tokia stipri konkurentė, kaip gali atrodyti iš šalies.
Ar nebaisu?
Šiek tiek. Žiūrėdavau „Muzikos akademiją“ iki čia patekdama ir supratau, kad žiūrovai turi savo numylėtinius. Man, naujokei, reiks labai stengtis, kad patikčiau publikai. Iš visos širdies darysiu viską, kad patikčiau.
O ar griežtosios komisijos nesibaimini?
Būtų juokinga bijoti kritikos. Su Rūta (Ščiogolevaite – red.) esame koncertavusios „Tabami“ projektuose, sutariame gerai, aš ją gerbiu. Pritariu jos kritikai. Aš nekenčiu žodžio „tobulas“. Tobulų nėra. Kritiką reikia priimti, o ne nuo jos bėgti ir verkšlenti.
Kas - tavo favoritas „Muzikos akademijoje“?
Sasha Son. Jo stilius ir balsas – puikūs.
Ar Latvijoje nesvarstei apie dalyvavimą panašiame projekte?
Tokio pobūdžio šou ten nebuvo, o į muzikinį realybės šou kadaise svarsčiau eiti. Stebėjau per TV tuos dalyvius ir mąsčiau: „Ot, aš tai parodyčiau ten...“. Bet nesiryžau dalyvauti, nes Latvijoje muzikos pasaulio žmonės „kreivai“ žiūri į realybės šou dalyvius... O čia – visai kitoks šou, su kokybės ženklu.
Papasakok, kaip, kada ir kokiu tikslu atsiradai Lietuvoje?
Vilniuje gyvenu jau daugiau nei ketverius metus. Kadaise atvykau į Vilnių aplankyti čia studijuojančios draugės, su kuria dainavome grupėje „Anastasia Jazz Factory“. Man patiko Lietuvoje, tad nusprendžiau studijuoti čia. Lietuva turi daug gilesnę džiazo istoriją nei Latvija...
Lietuvoje susiradai širdies draugą būgnininką Darių Rudį. Kaip jis reagavo, sužinojęs, kad dalyvausi „Muzikos akademijoje“?
Su Dariumi draugaujame jau ketverius metus... Susipažinome, kai antrąkart lankiausi Lietuvoje. Susipažinome, ir nieko neįvyko... po savaitės koncerte išgirdau jį grojant... jo mušami būgnai tiesiog „dainavo“, o aš sėdėjau apstulbusi. Taip užsimezgė simpatija. Šiandien Darius mane supranta ir palaiko troškimą, kad mano dainas išgirstų kuo daugiau žmonių, todėl neprieštaravo dalyvavimui šiame projekte.
Kai mokydavaisi, nekentei Mocarto, kitos klasikinės muzikos. Kuo džiazas tave sužavėjo?
O, taip. Kai reikėdavo pianinu groti Mocartą, labai susierzindavau, tiesiog drebėdavau. Klasikinėje muzikoje – viskas aišku, sustyguota. O džiazas vilioja, nes yra nenuspėjamas, neprognozuojamas, duodantis laisvę improvizuoti.
Ar ir gyvenime, kaip ir džiaze, mėgsti improvizuoti?
Taip! Į vieną tarptautinį konkursą Bulgarijoje nutariau vykti staiga, per kelias minutes. Per pusdienį susiruošiau, nuskridau ir... susižėriau visus laurus ten.
Esi dirbusi ir viešbučio administratore, ir aerobikos trenere, ir savivaldybėje. Esi visų galų meistrė?
Ne, tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Anksčiau buvau labai veikli ir aktyvi, norėjau kuo daugiau darbų. O dabar leidžiu sau ir pailsėti. Štai ir dabar, kai paskambinote, vaikštinėjau po Vilnių pirmyn-atgal ir svajojau...
Kalbino Augustas Balsys
