Benas tvirtina, kad niekada negrojo „tik tam, kad grotų“ ir nuo pat vaikystės jautė poreikį kurti dainas. Brazdindavo gitara pirmuosius išmoktus akordus ir visada dainuodavo. Žodžius, aišku, taip pat rašydavo pats.
„Mokytis groti gitara pradėjau gal dešimties. Kiek vėliau gavau elektrinę gitarą ir pradėjau dainas įrašinėti. Visada norėjau kūrybai suteikti kūną, prasmę“, – pasakoja B. Aleksandravičius. Ir šiandien, rašydamas dainas ar kurdamas muziką, jis muzikos „nekonstruojantis“ ir schemų netaikantis. Tiesiog klauso tos, kuri viską žino geriausiai, – širdies.
– Vaikystėje svajojame užaugę kuo nors tapti: policininkais, kosmonautais. O apie ką svajojai tu?
– Norėjau būti muzikantu. Suprantu, teigti, kad dabar esu muzikantas – per drąsu. Nelaikau savęs muzikantu, darau tai, kas man patinka. Ta kūryba sulaukia atsako, jau turiu šiokį tokį gerbėjų ratą.
Nežinau, ko reikia, kad taptum muzikantu. Galbūt ilgai kurti muziką? (Juokiasi). – Tavo dainų tekstai skamba mįslingai, mintys nutrūkta, kartais net atrodo, kad stinga nuoseklumo. Kaip kuri dainų tekstus?
– Galima sakyti, kad dalis tekstų parašyti pačių klausytojų. Klausausi, ką kalba sutikti žmonės, įsimenu per pašnekesius išgirstas svarbias mintis, nesidroviu jų užsirašyti. Tos mintys ir susidėlioja į dainas. Man patinka dviprasmybės, jaučiu, kad tam tikram kontekste man pavyksta klausytojus suintriguoti, sukurti vieno atsakymo neturinčią istoriją. Nesiekiu, kad viskas būtų aišku. Jei taip būtų, prieš klausytojus jausčiausi kaip nuogas.
„ba.“ – lengvai įsimenama, sunkiai suprantama. Būtų labai gera žinoti, jog mano muzikos gerbėjai bando analizuoti dainų žodžius. Kad kiekvienas susidėlioja savo istoriją, tai būtų nuostabu. Tai reikštų, kad tai, apie ką rašau, dainuoju, nėra svetima ir kitiems.
– Viename interviu sakei, kad negali kurti dainų kartu su kitais, tačiau dabar prie tavo kūrybos prisideda ir būgnininkas Jonas Butvydas. Kas pasikeitė?
– Man sunku kurti su kitais žmonėmis. Tai nereiškia, jog noriu viską daryti pats, nes tai mano muzika. Man paprasčiausiai sunku derintis prie kitų, nes iš pat pradžių jau žinau, kaip turi skambėti priedainis, pabaiga.
„ba.“ nėra Benas Aleksandravičius, „ba.“ yra mano ir Jono duetas. Jonas – puikus būgnininkas, tikras savo srities profesionalas, todėl kartu kuriame muziką. Aš turiu savo viziją, Jonas savo. Mėginame rasti abiems tinkantį skambesį.
– Ar muzika yra vienintelis tavo užsiėmimas?
– Man aštuoniolika, turėčiau būti dvyliktokas, bet mečiau mokslus dėl muzikos. Jau kurį laiką bandau paaiškinti tėvams, kas man iš tiesų svarbu. Patikėk, tai labai sudėtinga. Tačiau aš nesugebu persiplėšti į dvi dalis, negaliu būti biškį vienur ir biškį kitur. Noriu visą save paskirti muzikai, nes jaučiu, kad dabar mano laikas. Turiu galimybę kurti, noriu ja pasinaudoti. Neatleisčiau sau, jei ja nepasinaudočiau.
Ar esu užtikrintas, kad muzikinė karjera nenutrūks? Aišku, kad ne, bet galėsiu kaltinti tik save – arba kad per mažai stengiausi, arba kad laiku nepriėmiau atitinkamų sprendimų. Visą laiką, kai sėdėdavau pamokose, klausydavau mokytojų ir skaitydavau literatūros kūrinius, galvodavau, kaip pačiam ką nors parašyti. Niekada neturėjau minties nuknisti kieno nors eilėraštį, visada galvojau, kaip pačiam ką nors sukurti. Ir ne tik galvojau, bet ir kūriau.
Nenoriu grūsti privalomų dalykų į galvą, nes iš tikrųjų bijau, kad jie paveiks mano mąstyseną. Nenoriu, kad man primestų valią ir už mane nuspręstų, kuo man būti. Man niekas nesakė, kaip reikia daryti, aš nesimokiau, kaip reikia daryti. Vadovaujuosi savo jausmais, o kaip bus... Kas žino, kaip bus?
– Kiek laiko truko išleisti albumą ir kada jis atsiras disko formatu?
– Albumą pavadinome „RASTI / PASIKLYSTI“. Jau pristatėme jį aštuonių Lietuvos miestų publikai. Finalinis koncertas „Tamstoje“ buvo mano gyvenimo koncertas. Vienas pirmųjų kūrinių buvo įrašytas prieš trejus metus. Lapkritį pristatytą singlą „Klaidos“ sukūriau prieš pusantrų metų.
Albumas yra vientisas, sudėliotas pagal tikrą mano gyvenimo istorijos, mąstysenos eiliškumą. Man jis reiškia daug – juk tai pirmasis mano albumas, kuris lydės visą gyvenimą. Bijau, bet džiaugiuosi. Noriu tikėti, kad jis skamba taip, kaip ateityje skambės „ba.“. Seniausi albumo kūriniai buvo įrašyti ir perrašyti dešimtis kartų. O dabar yra taip, kaip turi būti.
Aštuoniolikos metų išleisti savo pirmąjį albumą? Taip, gana anksti. Bet jaučiuosi tam pasirengęs. Daug kas sakė „neskubėk, sudegsi“. Bet norėjau padaryti taip, kaip man atrodė geriausia. „RASTI / PASIKLYSTI“ pasakau labai daug svarbių dalykų. Norėjau, kad žmonės greičiau jį išgirstų, todėl buvo labai įdomu važiuoti į turą. Į jį ir leidomės pasitikrinti, ar albumas pasiteisins.
– Anksčiau muzikos pasaulį tarsi atspindėjo šūkis „Seksas, narkotikai ir rokenrolas“. Kaip yra dabar? Ar tai Holivudo filmų sukurtas mitas ar tikrovė?
– Tai egzistuoja. Turas parodė, kad būna visko. Gal taip ir turi būti? Kol mąstau savo galva ir vadovaujuosi savo širdimi, tegu vyksta rokenrolas, tegu vyksta sexy, tegu vyksta tūsas. Tai mano gyvenimo dalis. Visada buvo smalsu, ar tai tikra, kiek tikra. Pasirodo, tikra.
– Ar turi draugę?
– Albume yra kūrinių, kurie pasakoja apie tam tikrą žmogų. Taip, ji yra. Ji yra tas žmogus, kuris man padeda formuoti, įtvirtinti pamatines vertybes.
– Galima sakyti, kad ji tavo mūza?
– Taip. Absoliučiai. Ji ir tai, ką matau aplink save. Jeigu įsivaizduotum paveikslą, tai būtų aplinka ir viduryje – ji.
– Per turą aplankei ir mažesnius Lietuvos miestus. Kodėl?
– „ba.“ turi klausytojų ne tik didžiuosiuose šalies miestuose. Po turo gauname laiškus iš gerbėjų, kurie gyvena keliolika tūkstančių gyventojų turinčiuose miestuose. Žmonės klausia, ar atvažiuotume, jei susirinktų šimtas klausytojų. Taip, atvažiuotume, nes visi, kas nori išgirsti „ba.“, turi išgirsti „ba.“.
Papasakosiu istoriją, kodėl smagu apsilankyti mažesniuose miestuose. Į pirmą turo koncertą Mažeikiuose pamiršau pasiimti atsarginę gitarą. Grojant antrą dainą nutrūko mano gitaros styga. Visą koncertą teko išsiversti be jos. Buvo labai sudėtinga – tokiam force majoure nebuvome pasiruošę. Bet žmonės suprato, nes jie tiesiog norėjo išgirsti „ba.“. Kaip manai, ar Vilniuje žmonės būtų buvę tokie atlaidūs?
Nenoriu pasakyti, kad didmiesčių publika prastesnė ar kad nesijaučiau kaltas prieš į koncertą susirinkusius mažeikiškius, nes jie išgirdo prastesnės kokybės koncertą. Noriu pasakyti, kad visos patirtys man yra be proto svarbios ir aš nieko nepamirštu.
– Kas iš Lietuvos muzikantų tau patinka?
– Vieną kartą galiausiai turiu atsisėsti ir sugalvoti atsakymą į šį klausimą. Lietuviškos muzikos klausau nedaug. Daug vilčių teikia „Freaks on Floor“, tikiu, kad jie gali padaryti dar daugiau. Neabejoju, kad „KeyMono“ garsins Lietuvą užsienyje. Paskutiniu metu pradėjau galvoti apie „Biplan“. Noriu paklausyti naujojo jų albumo. Vis dažniau paklausau „Baltojo kiro“. Jie labai pozityvūs ir dėl to labai smagu.
– Ką manai apie vienus populiariausių Lietuvos atlikėjų Selą ir Jazzu?
– Aš nesuprantu, kodėl žmonės, kuriems Selas nepatinka, perka jo kompaktus. Nesuvokiu, ką jis turi, kad sutraukia pilnutėlę „Žalgirio“ areną. Jazzu man patinka, palaikau ją.
