Daugiau kaip penkiolika metų praėjo nuo pirmojo M. Stabačinsko spektaklio. Kaip pats sako, būna, kad pavargsti, kad tingisi, tačiau be šokio gyventi negali – į jį sudėta kiekviena gyvenimo dalelė. O įvertinimas už sunkų darbą visad mielas širdžiai.
„Pasakysiu atvirai, dar labai sunku susivokti. Jausmų daug, džiaugsmo daug, jaudulio taip pat netrūksta. Žinau tik, kad su tais apdovanojimais iškėliau sau dar aukštesnę kartelę. Visada malonu, kai tave pamato, įvertina. Tikrai džiugu. Tai skatina eiti pirmyn ir siekti vis daugiau ir daugiau“, - paklaustas, kaip jaučiasi nuskynęs laurus ir namo parsivežęs garbingus apdovanojimus, sakė šokėjas, choreografas M. Stabačinskas.
Kaune gyvenantis Mantas – dažnas sostinės lankytojas, nes čia vyksta daugelis jo spektaklių. Šnektelėjome su juo ir apie Metų scenos meno reiškiniu pripažintą spektaklį, ir apie artėjantį „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį Vilniuje, kuriame šiuolaikinio šokio gerbėjai išvys net tris M. Stabačinsko darbus.
- Mantai, tikiu, kad abu apdovanojimai ypatingi, ar galėtumėt išskirti, kuris jų svarbesnis?
- Taip, abu man labai svarbūs. Bet tikrai labai džiaugiuosi už mūsų spektaklį „Contemporary?“. Labai džiaugiuosi. Nes jis tarsi mūsų vaikas ir labai gera pasidalyti juo su visais.
- Šiame spektaklyje netrūksta ironijos, per kurią žvelgiate į savo darbą, su juo susijusius dalykus. Kodėl pasirinkote būtent tokią temą?
- Ilgai svarstėm apie šiuolaikinį šokį, jau turėjom idėją, kaip viskas galėtų atrodyti, bet vieną dieną besėdint ir ją vystant ji virto tuo, ką matote spektaklyje. Visiems buvo lengva apie tai kalbėti, nes visi turime patirtį, ir tai yra kasdienis mūsų darbas. Dėl to buvo lengva atrasti tų įvairiausių mūsų darbo ir to, kaip mus mato žiūrovas, klišių.
- Spektaklį „Contemporary?“ žiūrovai išvys ir gegužės 9 d. jau aštuonioliktą kartą vyksiančiame „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje. Bet tai tik vienas iš trijų jūsų darbų festivalyje.
- Dar šoksiu spektaklyje „W(o)man“, taip pat su Mariumi Pinigiu pristatysiu naują savo darbą. Jau net bijau laukti festivalio, nes tikrai bus gana sunki savaitė. Visus tuos spektaklius labai myliu, jie man labai svarbūs.
- Kalbant apie festivalį, kuo jis jums reikšmingas?
- Festivalyje dalyvaus ne tik lietuviai, bus ir svečių iš užsienio. Tai labai svarbu. Mes festivalyje pristatome savo lietuvišką šiuolaikinį šokį, įdomu, kaip mus įvertins kolegos užsieniečiai. Gal lietuviškame šiuolaikiniame šokyje tai buvo kas nors nauja, o užsienyje ir pats esu matęs panašių spektaklių, taigi smalsu, kaip tai atrodys kitiems festivalio dalyviams.
- Kaip manote, ar Lietuvoje jau turime užsiauginę šiuolaikinio šokio žiūrovų kartą?
- Manau, kad ji dar tik auga, kaip ir mūsų šiuolaikinis šokis. Tikiuosi, kad vis dažniau žmonės ateina, tuo domisi. Kaip sakau savo pažįstamiems, atėjęs į vieną šiuolaikinio šokio spektaklį negali pasakyti – patinka ar ne tau tas šokis. Kuo daugiau vaikštai, tuo geriau matai, koks platus, skirtingas ir spalvingas jis yra.
- Banalus ir paprastas klausimas, bet nebūtinai atsakymas į jį visada būna lengviausias, – kas jums yra šokis?
- Taip, į jį sunku atsakyti... Šokis yra labai daug. Į jį sudedi kiekvieną savo gyvenimo dalelę. Tai yra ir darbas, ir nelengvas darbas: būna, kad skauda, kad negali, kad tingi, bet ir be to šokio niekaip negali. Taigi tikiuosi, kad sveikata leis ir scenoje būsiu dar ilgai.
- Kada jaučiate didžiausią malonumą: kurdamas, šokdamas, o gal sulaukdamas įvertinimų?
- Didžiausias malonumas, kai išleidi spektaklį, ateini, visus apkabini, tada užplūsta jausmas, kad į sceną išleidai dar vieną vaiką. Kitą dieną dažnai jaučiu tuštumą, nes, atrodo, dirbai dirbai, sudėjai į spektaklį viską, ką gali, sukūrei, išleidai, gera, smagu, bet tuo pačiu atsiveria ir tam tikra tuštuma.
- Kiek jūsų gyvenimo laiko atima repeticijos?
- Beveik visą, nes tik iš to ir gyvenu. Pedagoginio darbo nebedirbu, nes jaučiu, kad dabar yra tas laikas, kai jį galiu skirti tik šokiui ir spektakliams. Taigi pastaruosius dvejus metus ir esu tam atsidavęs. Būna sunku, nes spektaklių tai yra, tai nėra. Vieną mėnesį gali būti tik du, kitą – penkiolika–septyniolika. Žiūri į savo kalendorių, matai, kad už mėnesio turėsi tik vieną du spektaklius, svarstai, kaip čia išgyvensi. Bet tam laikui atėjus, atsiranda ir pasiūlymų, ir taip po truputį vis eini į priekį.
- Be šokio ir spektaklių, turite dar kokių nors pomėgių ir laiko jiems?
- Dabar man labai patinka sportas. Kartais vietoj šokio pamokų einu pabėgioti arba į jogą, pilatesą, sporto salę. Vis mėginu atrasti ką nors nauja. Kalbant apie kitus pomėgius, tai yra ir teatras, ir kinas, ir dailė, jei tik turiu tam laiko.
