Naujienų portalui tv3.lt gimtadienio kaltininkė pasakojo, kad šie metai jai buvo nepaprastai geri.
Kalbėdama apie gimimo dienos rytą ši džiaugėsi, kad jau ryte gavo itin naudingą dovaną: „Gavau siuntinį nuo buvusios savo mokinės. Gavau didelę dėžę prie durų su balionais. Siuntinyje buvo: morkos, svogūnai, obuoliai, visokios daržovės, kruopos bei pastilės nuo gerklės skausmo. Faktiškai buvo karantininis siuntinys. Buvo užrašyta „Turėtų užtekti iki pavasario“. Man jau niekuo nereikia rūpintis. Kalbant apie gimtadienį, dar nebuvo tokio, kad tiesiog sėdėčiau per jį namuose. Beveik visi gimtadieniai būdavo scenoje. Šiuo metu, gimtadienis – sesijoje.“
Violeta tikino, kad nemėgsta švęsti savo gimtadienių, o tam yra svarbi priežastis. „Visada bėgu nuo savo gimtadienio. Turiu kvailą įsitikinimą, kad gimtadienis yra žmogaus tėvų diena. Tada yra kažkoks įvertinimas. Gimtadienis yra tų rezultatų suvedimas. Nėra taip, kad dabar mano gimtadienis ir visi turi mane sveikinti. Už ką reikia sveikinti? Ką tu nuveikei per gyvenimą? Aš esu prieš visus šiuos išpūstus gimtadienius“, – pripažino pašnekovė.
V. Mičiulienė atviravo, kad yra labai laiminga: „Laimė ir džiaugsmas mėgsta tylą, o gyvenimas turi aidą. Ką darysi, tas pareis. Švęsti riekia tyliai. Šventė – ne balionai, o tai, kaip tu jautiesi. Aš jaučiuosi labai gerai, nesergu ir mano artimieji neserga. Turiu maisto, karantinas manęs neerzina. Turiu daug veiklos. Lankiau kūrybinio rašymo kurus, turiu labai daug įsipareigojimų tam tikriems žurnalams. Pradėjau labai daug rašyti. Tapau tokia rašinėlių rašytoja.“
Pašnekovė neslėpė ir to, jog jos gyvenime būtą visokių draugų, tačiau labiausiai ji dėkinga tiems, kurie nebuvo geri.
„Mane gyvenimas džiugino vakar ir džiugins rytoj. Aš pasidžiaugiu tuo, ką daviau kitiems. Sau aš jau daug ko gavau vaikystėje, o dabar turiu duoti kitiems. Man likimas labai daug davė. Mano sutikti žmonės buvo labai geri. Tačiau labai myliu tuos, kurie tokie man nebuvo. Jie manė išmokė to, kaip nereikia elgtis. Esu labai dėkinga jiems. Man labai nuskilo šiame gyvenime. Net bijau garsiai apie tai pasakyti“, – atvirai kalbėjo humoristė.
Pašnekovės negąsdina ir greitai bėgantis gyvenimas: „Aš kuo senyn, tuo laimingyn. Aš priėjau prie to amžiaus, jog suvokiau, kad nebebijau būti savimi. Nebijau prarasti to, ko aš neturiu. Pradedu vertinti tikrąsias vertybes, nes pradėjau suprasti, kas yra tikrosios vertybės. Reikia gyvenime būti su šypsena ir iškentėti tai, kas tau yra lemta.“
Nepaisant to, kad pandemija daugeliui žmonių tapo tikru iššūkiu, tačiau jai jie buvo itin dėkingi metai: „Labai geri šie metai buvo. Aš sužinojau, kas yra kas. Atkrito nereikalingi dalykai. Dievo dovana yra neapsikrauti. Labai daug nuveikiau. Pirmo karantino metu pasidariau remontus ir tokius veiksmus, kurie galvoje skambėjo „kada nors“. Dėkoju už kiekvieną pamoką.“
Daugeliui žmonių humoristė Violeta atrodo kaip visuomet linksmai nusiteikusi asmenybė, tačiau pati pasakojo, kad būna visokia.
„Nemėgstu žodžio „pozityvas“. Nereikia vaidinti, kad viskas yra gerai. Kiekvienas žmogus ir verkia, ir džiaugiasi. Iš kiekvieno įvykio, kuris yra blogas, aš pasimokau. Visada atsisėdu ir galvoju, ką aš išmokau iš tam tikro nutikimo. Tai yra pamoka. Kuo brangesnė pamoka, tuo brangesnė mokytojo kaina. Visada bandau analizuoti. Žinau, kad jeigu aš tos pamokos neišmoksiu, tada ateis likimas ir stipriai duos man per galvą. Kuo tolyn, tuo skaudyn.
Aš nesu vaikščiojantis pozityvas. Būnu ir pikta, ir linksma. Patikėkite, aš gyvenime daug esu gavusi į kailį nuo gyvenimo, žmonių, aplinkybių ir panašiai. Todėl, manau, kad aš išmokau vertinti tai, ką turiu. Reikia džiaugtis ir mylėti. Viskas yra laikina. Į gyvenimą ir į pasaulį reikia žiūrėti kaip į dovaną. Dėkokime sau ir savo tėvams“, – pabrėžė ji.
Gimtadienio kaltininkė džiaugėsi, kad jautriausio gesto šiandien sulaukė iš tėčio, kuris jau kone 12 metų yra aklas.
„Gražiausia buvo šiandien ryte, kai mano 86-erių aklas tėtis ryte atsikėlė ir pasakė: „Tu negali pažiūrėti pro langą?“ Aš pasižiūrėjau, ir jis klausia: „Ar yra vėliava?“ Galvoju, kodėl turėtų būti tos vėliavos? Kas turėjo jas iškabinti? Ir tėtis atsakė: „Visi turėjo išsikabinti vėliavas, nes šiandien mano dukters gimimo diena.“ Sakiau jam, kad niekas neiškabino vėliavų, ir tegul eina jis pats jų iškabinti, ir atšvęsti dukters gimtadienio. Taip ir reikia gyveni – su vėliavomis“, – šyptelėjo Violeta.
Baigdama pokalbį apie prabėgusius metus bei gimimo dieną, Violeta atskleidė ir didžiausią savo norą. „Man atrodo, kad nė karto nebuvo ant mano torto žvakučių. Gal tik vienąkart. Ir tai buvau priversta žmonių. Norai visada yra tie patys – „kad būtų...“. O būtų išsiskaldo į visas puses. Kad būtų sveikata, laimė, džiaugsmas. Laimė – gera sveikata ir prasta atmintis. Ir visai nereikia gilintis“, – baigdama pokalbį sakė ji.
