Džordaną pavyksta pakalbinti tik vėlai vakare. „Laba diena“, - pasisveikina dainininkė 22 valandą vakaro. Jos balsas skamba žvaliau ir energingiau nei bet kada. Interneto ir „Skype“ pagalba gerą valandą tauškiame ne tik apie koncertinį turą. Viena žymiausių visų laikų Lietuvos dainininkių atvirai pasakoja apie jos gyvenimą pakeitusį vyrą, visišką alkoholio atsisakymą, apie muziką ir gyvenimą.
- Koncertuodama užsienio lietuviams praleisite keturis mėnesius. Tai tikriausiai vienas iš didžiausių jūsų koncertinių turų?
- Taip, pats didžiausias. Vienas koncertas Danijoje, du Olandijoje, dešimt Airijoje. Po 15-kos koncertų Anglijoje mes iš Londono skrendame dar į Islandiją, koncertas įvyks Reikjavike, grįžę, ko gero, surengsime dar kelis pasirodymus Anglijoje ir dar tariamės su vokiečiais ir norvegais, aišku lietuviais, gyvenančiais ten.
Džordana Butkutė (nuotr. asm. archyvo)
- Sveikata - brangiausias turtas. Nepervargsite tiek keliaudami ir koncertuodami?
- Aišku, kad pavargstame, bet Elegijus viską sutvarkęs taip, kad būtų laiko ir pailsėti. Jis pavargsta, ko gero, labiau, kartais miega po tris - keturias valandas. Man pagrindinis krūvis tenka koncertų dienomis. Juk neturiu aptarnaujančio personalo. Tenka pačiai viską daryt (juokiasi). Na bet ši kelionė juk ne poilsinė. Nors randame laiko ir paturistauti.
- Jau aplankėte daugybę klausytojų įvairiose šalyse, kaip sekasi šis turas?
- Ačiū, kol kas viskas labai gerai. Susirenka pilnos salės žmonių . Priklausomai nuo miesto dydžio, kuriame koncertuojame, sulaukiame nuo šimto iki šešių šimtų klausytojų ir daugiau. Užsienyje kai kurie lietuviai mane pamato pirmą kartą, bet dainas vos ne visas moka mintinai. Kolkas tikrai visi koncertai buvo labai faini ir šilti.
Džordana Butkutė (nuotr. asm. archyvo)
- Nebe pirmą kartą koncertuojate užsienio lietuviams. Ar skiriasi publika svetur ir Lietuvoje?
- Iš tikrųjų ji labai panaši. Juk tai tie patys lietuviai !!! Koks skirtumas kur jie dabar gyvena? Šiltai žmonės mane priima tiek čia, tiek Lietuvoje. Skirtumas tik tas, kad Lietuvoje koncertai vyksta dažniau, tad gerbėjai gali dažniau mane pamatyti. Už tai svetur ilgiau užtrunka vadinamoji pokoncertinė „fotosesija“, kada dalinu autografus, fotografuojuosi su gerbėjais. Kartais tai užtrunka ilgiau nei pats koncertas.
- Ir kantriai visiems pasirašinėjate, su visais norinčiais fotografuojatės?
- Taip, žinoma! Nors po koncerto ir jaučiuosi pavargus, bet tikrai labai vertinu ir myliu savo gerbėjus. Ir, galų gale, juk ne muštis žmonės siūlo (juokiasi).
- Tikriausiai prisiklausote daug komplimentų. Koks pats mieliausias?
- Jei pirmą kartą mane mato, sako „Dieve, kokia jus graži“. Aišku tai labai malonu girdėti. Daug gražių žodžių tenka išgirsti. Daug kas sako, kad dar daugiau išgražėjusi esu. Atsakau, kad va, kokį vyrą turiu, tai ir išgražėjau.
- Esate žinoma ir jaunimo, ir vyresnių žmonių tarpe. Jūsų klausosi ir vyrai, ir moterys, turite labai įvairų klausytojų ratą. Kaip galvojate, kodėl patinkate tokiai įvairiai publikai?
- Iš tikrųjų, savo koncertuose matau labai įvairaus amžiaus žmonių. Ateina ir visai jaunimėlis, ir jaunimėlis, bet jau nelabai (juokiasi). Būna, kad po koncerto žmonės priėję pasakoja, jog manęs klauso nuo penkių metukų, kad užaugo su mano dainomis. Kartais išgirstu ir dar įdomesnių istorijų, pavyzdžiui, kad vyras su žmona susitaikė per mano dainą. Kiti prideda, jog nepraeina jokia šventė be mano dainų. Reikia žmonių klausti, kodėl jiems patinku. Bet iš savo pusės galiu pasakyti, kad koncerto metu atiduodu publikai visą save. Gal tai ir grįžta man atgal? Nesimaivau, esu kokia esu ir žmonės, ko gero, tai jaučia. Jie mato, kad esu nuoširdi ir atsilygina tuo pačiu.
- Pati rašote dainas. Iš kur atsiranda tie dainų žodžiai?
- Iš gyvenimo, aišku. Visada kažkas vyksta, būna, kad apie kažką pasvajoji, norėtum, kad taip būtų arba galbūt kažkas taip ir yra. Sunku pasakyti kaip atsiranda dainos. Kiekviena daina tai dalelė manęs, mano jausmų, išgyvenimų...
- Perdainavote ir Andriaus Mamontovo dainą „Kitoks pasaulis“?
- Taip, labai prasmingi žodžiai... Graži daina...
- Bet jūs juk tokie skirtingi dainininkai.
- Žinoma, mes visai skirtingi, jis turi savo klausytoją, aš turiu savo. Bet šita daina prigijo. Koncertuose sulaukiu daug komplimentų. Niekuomet nebūčiau sugalvojusi dainuoti Andriaus dainos. Tai buvo Elegijaus idėja. Jis sumanė, kad aš galėčiau ją įdainuoti, atsiklausė Andriaus. Dabar dainuoju šią dainą ir man ji labai patinka.
- Elegijus ne tik jūsų mylimasis, bet ir vadybininkas. Atrodo, kad jis labai įžvalgus?
- Visapusiškai. Labai, labai, labai. Ne tik muzikoje, bet ir gyvenime. Man net keista, kad jis nieko bendro su muzika niekuomet neturėjęs, taip greitai viską perprato. Ir visą šį turą jis suorganizavo. Taip jis tikrai įžvalgus, pro jį jokia smulkmena nepraslysta. Elegijus niekada nenori kažko bet kaip, viską daro taip kaip turi būti. Prieš kiekvieną koncertą net kėdes sustato taip, kad žiūrovui būtų patogu, sureguliuoja garsą,buvo atvejis, kad net sceną perstatė ten, kur jo manymu buvo patogiau (juokiasi). Į jį visais klausimais galiu kreiptis. Nežinau, iš kur toks žmogus atsirado – Dievas man jį atsiuntė.
Džordana Butkutė (nuotr. asm. archyvo)
- Teko skaityti, kad jūsų dainos Elegijaus toli gražu nežavėjo, kol nebuvote pažįstami?
- Jis niekada nebuvo nei mano fanas, nei gerbėjas, bet kad tokia Džordana yra tai tikrai žinojo (juokiasi). O kas jums pasakė, kad dabar jam patinka mano dainos? Mūsų muzikiniai skoniai niekaip neįtakoja mūsų santykiams.
- Turite net tatuiruotę „Elegijus“ ant rankos. Jeigu jau ištatuiravote jo vardą, tai tikriausiai šis vyras - jūsų gyvenimo meilė?
- Taip ir ne kitaip. Trokštu, kad tai būtų amžinai, tai yra tas žmogus su kuriuo norėčiau pasenti. Būna, aišku, kad mūsų nuomonės ir nesutampa. Bet ar gali būti gyvenime kitaip? Pasiginčijame retkarčiais, jis juk turi savo nuomonę, aš - savo. Bet mūsų meilė nuo to nenukenčia.
- Kita jūsų tatuiruotė, žodžiai „Mane teisti gali tik Dievas“.
- O ar tai turėčiau kažkaip komentuoti? Manau viskas tuo ir pasakyta.
- Girdėjau, kad visai nebevartojate alkoholio?
- Taip, per praėjusią Valentino dieną sukako metai, kai visiškai nebevartoju alkoholio.
- Ir visiškai nesinori? Negi per metus taip nieko ir neparagavote? Juk seniau be šampano taurės nei pietų nepraleisdavote?
- Ne, neparagavau ir nesinori ragauti. Matyt viskam ateina savo laikas. Ateina laikas ir kitoms vertybėms. Taip, buvo kažkada ir kitaip, bet dabar jaučiuosi laisva ir laiminga.
- Tai kokie gėrimai dabar keičia šampano taurę?
- Labai mėgstu greipfrutų sultis. Geriu vaisines arbatas.
- Prieš porą metų išleista ir knyga apie jus „Prarastas rojus“. Šiandien atrodote labai laiminga, galbūt ir pavadinimas skirtųsi, būtų „Neprarastas rojus“?
- Manau jeigu knyga būtų rašoma dabar, ji būtų visiškai kitokia. Tada aš dar tebegyvenau su ex draugu viename bute, nors mūsų santykiai buvo kaip kaimynų, ne kaip poros. Jis sėdėjo namuose ir man tai trukdė, negalėjau iki galo susikaupti, atsipalaiduoti. Buvo daug chaoso, ašarų. Daug ko tuomet nepapasakojau. Manau dabar knygą galima būtų parašyti daug gilesnę, prasmingesnę, įdomesnę.
- Ar bendraujate su buvusiu partneriu ?
- Ne. Viskas baigta. Nenoriu apie tai net kalbėti, nenoriu prisiminti.
- Jūs didžiojoje scenoje jau nuo 1999-ųjų. Smagu prisiminti tuos laikus?
- Taip, ant didžiosios scenos atsidūriau vos pabaigusi mokyklą. Dar tiesa spėjau padirbėti muzikos mokytoja, pionierių vadove ir rusų kalbos mokytoja. Mokyklą baigiau septyniolikos metų. Tai įsivaizduokit, dvyliktokai, kuriems, po aštuoniolika metų, aštuoniolikto gimtadienio proga sveikino ir savo mokytoją Džordaną. Paskui Stanislovas Čiapas mane pasikvietė į „Nerijos“ grupę. O šiaip, jau keturiolikos metų Kauno sporto halėje, vienoje roko šventėje gavau žiūrovų simpatijų prizą, molinę vazą (juokiasi). Dar ir dabar ji pas mamą stovi.
- Jūsų nuomone, kaip pasikeitė lietuviška scena per tuos dvidešimt metų?
- Net nežinau, ką atsakyti. Pasikeitė daug kas... Bet ne viskas į gerąją pusę, nelabai norėčiau aptarinėti šią temą...
- Kokie artimiausi jūsų planai?
- Visos mintys dabar sutelktos tik į šį turą. Mes juk dar pusę kelio net nenuvažiavom. Kai grįšim, aišku gerai pailsėsim ir jau tada sėsim studijoje prie naujų darbų. Yra minčių, idėjų, reikia jas įgyvendinti. O paskui, ko gero, naujas turas, tik dar didesnis (juokiasi).
- Tokia kelionė, kaip supratau, tikrai ne paskutinė?
- Tikrai ne.
- Jūsų palinkėjimas užsienio lietuviams.
- Sveikatos, pirmoj eilėj sveikatos. Gerų darbų ir... meilės!!!
Kristina Jurevičiūtė