Italų meno istorikai tikina sugebėję atskleisti paslaptingosios Monos Lizos tapatybę.
Meno istorikai savo spėjimą grindžia išaiškinę paslaptingo tilto, Leonardo da Vinci nutapyto virš kairiojo Monos Lizos peties, buvimo vietą. Šis objektas daugeliui buvo tapęs raktu siekiant nustatyti paslaptingos šypsenos savininkės identitetą bei palėpto Šventojo Gralio – taurės, Paskutiniosios vakarienės metu naudotos Jėzaus Kristaus – buvimo vietą, apie kurį rašoma kontroversiškoje knygoje „Da Vinčio kodas“.
Istorikė Carla Glori tikina, kad tiltas XV amžiuje stovėjo virš upės Trebbia Bobbio gyvenvietėje, netoli Piacenzos miesto. Ši hipotezė pagrįsta tuo ir ankstesniu laikmečiu tapytais vietovės paveikslais, kuriuose ir užfiksuotas potvynio nugriautas statinys. Pasak mokslininkės, ši vietovė ir dabar lengvai atpažįstama piešinyje.
Rašytojo Dano Browno knygoje „Da Vinčio kodas“ kalbama, kad garsiajame Monos Lizos portrete paslėpta užuomina apie Šventojo Gralio buvimo vietą. Manoma, kad jis galėjo būti paslėptas būtent Piacenzos apylinkėse, gal net netoli nugriauto tilto.
Mona Liza – didiko dukra
Prieš daugiau nei mėnesį paveikslą tiriantys mokslininkai atskleidė atradę skaičius bei raides, smulkiai nutapytas Monos Lizos akių vyzdžiuose. Pasak C. Glori, vieni ryškiausių atrastų simbolių – raidės S bei G – atskleidžia paslaptingosios moters tapatybę.
Istorikės teigimu, mergina galėjo būti tuomet žymaus Bobbio didiko Ludovico il Moro dukra Bianca Giovanna Sforza. XV amžiuje Bobbio gyvenvietė buvo itin žymi kultūrinu atžvilgiu – turtinga biblioteka bei didingais rūmais miestelio centre.
Kaip teigia C. Glori, tapytoją Leonardo da Vinci į Bobbio traukė būtent biblioteka. Gali būti, kad menininkas bei mokslininkas pažinojo miestelio didiką bei jo dukterį, kurią, kaip spėjama nutapė tik po kelerių metų, kuomet jau gyveno Prancūzijoje.
Bobbio gyvenvietė buvo minima ir kitų menininkų. Rašytojas Ernestas Hemingway'us miestelį pavadino „viena gražiausių vietų pasaulyje“. Tuo tarpu vietinių paveiksle nutapytas tiltas nuo seno vadinamas „Velnio tiltu“, remiantis legenda, kurioje keliautojas airis bandė apgauti velnią pažadėjęs pirmojo sutiktojo sielą, tačiau įsiutino velnią atidavęs jam pakeliui pasipainiojusį šunį.
Paslaptingi simboliai
Isotrikė C. Glori rėmėsi tyrinėtojų paveiksle atrastais simboliais. Italijos Nacionalinis kultūros paveldo komitetas paskelbė nutapytos moters akių vyzdžiuose atradęs raides „L“ bei „V“, kurios, greičiausiai, yra tapytojo inicialai, bei „S“ ir „G“ – kaip spėjama, tai galėtų būti nežinomos moters vardo ir pavardės pirmosios raidės.
Ant nutapyto tilto matomas ir skaičius „72“. Pasak C. Glori, jis reiškia metus, kuomet buvo sugriautas tiltas – 1472-aisiais.
Tačiau kiti mokslininkai nėra linkę taip greitai sutikti su iškelta tapatybės hipoteze. Pasak Oksfordo universiteto profesoriaus Martino Kempo, nutapyta vietovė yra panaši į daugelį kitų Italijoje ir paveiksle nėra užfiksuota konkrečių gyvenvietės bruožų.
