Dabar moteris socialiniame tinkle viešai prabilo apie tai, ką jai teko išgirsti iš bažnytinės bendruomenės, kuomet ji pranešė, jog prašo atsiskyrimo nuo Bažnyčios.
„Iš tiesų senokai nebuvau sulaukusi tokio skaičiaus pasiuntimų, kokio sulaukiau iš bažnytinės bendruomenės. Nesu jautri keiksmažodžiams, mielai nusikeikiu, kai pakyla noras, bet visą laiką galvoji, žmogus, kad jie ten turėtų būti kažkokie geresni, kilniaširdiškesni, tyresni. Kita vertus, nuo seno yra bobų, į bažnyčią keliaujančių susirinkti pletkų, ir yra žmonių, kurie maldoje randa ramybę bei prasmę.
Man labai svarbu pasikartoti, kad savo žingsniu neturiu tikslo įžeisti tikinčiųjų pasirinkimo. Jų dievas yra jų teisė. Jų malda – jų teisė. Jų tikėjimas – jų teisė. Gerbiu jų tikėjimą, poreikį bažnyčiai, klausimas tik vienas – ar jiems pavyks gerbti manąją teisę? Vieniems pavyksta, kiti prisidengę dievo vardu ateina pasikolioti.
Gavau keletą asmeninių laiškų iš kunigų. Ne visus dar spėjau atsakyti, bet atsakysiu – tačiau jie skleidžia ramybę. Visi iki vieno sako gerbiantys laisvą pasirinkimą. Daug pagarbos bažnyčiai atnešė Kelmės parapijos klebono atsakymas, taktiškas ir gražus, su gražiais ir iš tiesų dvasingais palinkėjimais.
Tačiau realybė apie oficialų atsiskyrimą nuo bažnyčios nėra tokia džiugi. Žmonės sako negaunantys atsakymų, nors klausia klausimų, man ir pačiai Vilniaus arkivyskupijos kurija kol kas neatsakinėja, bet neskubinu nusiteikimo – gal dar tikrai atsakys, dar laiko praėjo palyginus mažai. Kita vertus, ne vienas žiniasklaidos atstovas jau spėjo papasakoti, kad paprastai mielai kalbantys dvasininkai šį kartą kaip velnio kratosi situacijos komentavimo. Išskyrus porą, kuriems aš ir pati labai simpatizuoju, žaviuosi.
Žmonės juokingai klausia, ar būtina buvo sprendimą pranešti viešai. Bet aš esu turinio kūrėja, pasirinkusi kalbėti ne apie maudymosi kostiumėlių madas, o apie savo pačios nuomones, išgyvenimus ir vertybes. Ir kai rašau apie savo santykį su Seimo narių veiksmais, kai rašau apie šunis, kai rašau apie smurtą – kažkodėl tokių klausimų nekyla. Manau, kad tik man nuspręsti, kokius klausimus noriu aptarinėti viešai. Ir šį noriu. Nes tai yra civilizuotas būdas demokratinėje valstybėje pareikšti savo pažiūras – palikti tavo įsitikinimų neatitinkančias bendruomenes ir apie tai kalbėti.
Ar bažnyčia imsis pokyčių, nes Fausta Marija Leščiauskaitė sako, kad negerbia jų pastarųjų dienų šnekų? Ne, nemanau. Bet Fausta Marija Leščiauskaitė yra ne viena. Yra daug žmonių, kurie sako, kad bažnyčios atstovų kalbos apie homoseksualius asmenis kaip iškrypėlius, yra gėdingos ir nuodėmingos. Tame tarpe – ir tikinčiųjų žmonių. Net ir dvasininkų. Ir gal ne šiandien, gal ir ne rytoj, bet kažkada ausis teks atsikimšti. Arba bažnyčia skils dar kartą, kaip istorijoje jau buvę. Tiesa, man regis, skilimas jau prasidėjęs.
Nebuvo drąsu priimti tokį sprendimą, bet padariau ir palengvėjo. Dievas ir velnias yra veiksmuose. Ir labai gali būti, kad mano nepritarime žmonių skirstymui dievo yra daug daugiau nei kai kurių priklaupime prieš altorių“, – feisbuke rašė ji.
Primename, kad naujienų portalui tv3.lt susisiekus su moterimi, ši atskleidė, kas būtent paskatino žengti šį žingsnį.
„Aktyvia bažnyčios dalimi nebuvau veikiausiai niekada. Tai nereiškia, kad netikinti – tačiau organizuotoje religijoje aktyviai nedalyvavau niekada – taip, kad norėčiau, suvokčiau, matyčiau joje prasmę. Per ilgus metus dėjosi įvairios nuomonės ir nutikimai iš bažnyčios pusės, kuriems nepritariau: pedofilijos skandalai, nuomonės dėl abortų.
Galutinis taškas buvo negebėjimas gerbti dviejų tos pačios lyties žmonių meilės, ne tik, kad atsisakant pripažinti ją santuokos sakramentu – bažnyčios atstovai pradėjo viešai vadinti homoseksualius žmones iškrypėliais, kai jokia paslaptis, kad esama ir kunigų, gyvenančių dvigubus gyvenimus, taip pat ir išsitepusių pedofilijos skandalais.
Tai yra veidmainiška. Nors kažkada tikėjau, kad bažnyčioje laukiamas kiekvienas, šių dienų įvykiai sako, kad bažnyčia skirsto žmones ne mažiau nei kokia turgaus boba.
Suvokiu, kad tikrai ne visa bažnyčios bendruomenė yra pikta, tamsi, žinau, jog esama nuostabių, kilniaširdiškų, priimančių tikinčiųjų bei dvasininkų. Simpatizuoju jiems ir gerbiu jų tikėjimą. Tačiau būti bažnyčios bendruomenės dalimi, kai garsiausiai šiandien iš jos girdisi mano bičiulių, draugų, kolegų ir niekuo dėtų žmonių žeminimas, nebenorėjau. Būtent todėl norėjau savo veiksmą išreikšti viešai: noriu pasakyti garsiai, kad nepritariu tam“, – sakė pašnekovė.
