Aštuonerių metų joniškietis Redas Olšauskas supančio pasaulio neregi nuo gimimo. Nors mama ir seneliai vaiką vežiojo pas įvairius gydytojus, berniuko akytes plovė švęstu vandeniu, – vaikas net nereaguoja į šviesą.
Bet artimieji tikisi stebuklo.
Namie gerai orientuojasi
Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, kad Redukas gyvena amžinoje tamsoje. Vaikas pats pasiima žaislus nuo spintelių, žvaliai perbėga per kambarį, užsiropščia ant fotelio. Įtarimas kyla tik pastebėjus, kad berniukas dažnai trina akis, truputį žvairuoja.
„Redas žino, kur yra jo daiktai, jis gerai pripratęs prie namų aplinkos. Tik baldų jau negalime kitaip perstatyti“, – sako 34-metė vaiko mama Inga.
Paprašytas berniukas deklamuoja eilėraštuką apie dramblį ir jo straublį, dainuoja „Plaukė žąselė per ežerėlį...“
„Vakar maudėmės ir išmokome šią dainelę, – paaiškina Inga. – Matyt, vieno Dievulis nedavė, tai kito daugiau pridėjo: sūnelio gera atmintis. Jis ilgiausius eilėraščius išmoksta per porą kartų, visą pasaką „Jonukas ir Grytutė“ mintinai moka. Ir labai mėgsta dainuoti, dažnai pats sau po nosimi daineles niūniuoja, kažką kuria“, – pasakoja mama.
Artimieji nepraranda vilties
Redukas į šį pasaulį atėjo be dovanos pažinti šviesą, spalvas, vaizdus. Gimusio vaiko negalios iš karto niekas nepastebėjo. Ligoninės išrašuose po gimdymo ties grafa apie akis buvo parašyta: „norma“. Berniukas reaguodavo į žaisliukus, todėl šeima nepajuto kažko negero. Dabar Inga sako, kad vaikas turbūt reaguodavęs pagal garsą, kitus jutimus. Juk ir dabar berniukas pribėgęs prie lango linksmai tarsteli: „Saulytė šviečia“, nes jaučia saulės šilumą.
Po pusmečio nuo gimimo, vėl atliekant tyrimus, medikai pasakė, jog vaikas tikrai nemato. Kauno klinikų gydytojai patvirtino – Redas nemato nieko, net ryškios šviesos. Diagnozė – paralyžiuotas atvedamasis nervas. Kol kas nežinoma atvejo, kad žmogus, turintis tokią negalią, vėl praregėtų, sako Redo močiutė Emilija Olšauskienė. Tačiau būtent ji šeimoje yra didžioji vilties apie anūko Redo praregėjimą puoselėtoja ir atkakliausia gydytojų ieškotoja.
„Šiaulių krašte“ radau skelbimą, kad Seimo narys, taip pat neregys Edvardas Žakaris priima šiauliečius. Galima skambinti nurodytu telefonu. Paskambinau. Atsiliepė jo padėjėja ir pažadėjo perduoti informaciją apie mūsų problemą. Po poros dienų Seimo narys paskambino pats. Esu labai jam dėkinga už suteiktą moralinę paramą ir patarimus, – pasakoja E. Olšauskienė. – Jis pats gydėsi viename medicinos centrų Maskvoje. Vasarą ir mes ten nuvykome. Medikai pasiūlė į akytes įstatyti kateterius, kuriais per dieną tris kartus būtų lašinami specialūs vaistai. Būdas labai brangus, garantijų – jokių. Paklausiau tos daktarės, ar ji savo anūką taip gydytų, sakė – rizikuočiau. Bet kiek gali rizikuoti, jei nieko nežada patys gydytojai? O pinigų irgi nėra. Išvažiuojant medikai pasiūlė sugrįžti po dvejų metų. Gal medicina bus labiau pažengusi į priekį“.
Šeimos draugai iš Latvijos davė klinikų adresą Vašingtone. Laišką parašyti padėjo akių daktarė Rita Samienė. Išsiuntė ligos istoriją, visų tyrimų duomenis. Po kiek laiko atėjo atsakymas, jog kviečia atvykti išsitirti pas juos. „Patys suprantate, tai ne į Maskvą nuvažiuoti...“, – sako močiutė.
E. Olšauskienė sako, jog būtų labai malonu bendrauti su šeimomis, kuriose auga tokie vaikai, pasidalyti patirtimi, problemomis, sulaukti patarimų.
Daugiau apie Redo istoriją sužinoti ir tiesiogiai sergantiems vaikams aukoti galima puslapyje www.tadukas.org.
