Spektaklyje, kuriame italų renesanso tapytojo Antonello da Messinos paveikslo „Pasaulio Išganytojas“ - Kristaus paveikslas tarsi „pasaulio akys“ stebi ligoto tėvo ir jį slaugančio sūnaus kančią. Dėl diskutuotino vizualinio išpildymo pasirinkimo, moralinius, religinius ir filosofinius klausimus keliantis spektaklis Lietuvoje, kaip ir kitose katalikiškose šalyse, sukėlė ne tik religinius, bet ir politinius skandalus.
Tačiau spektaklio tikslas, deja, nebuvo toks. Galbūt menininkas pasirinko netinkamas priemones, bet jo keliami klausimai paskendo tuščių ir vulgarių žodžių jūroje. Taip, skandalingos antraštės padėjo parduoti visus bilietus į abu spektaklio seansus. Tačiau, jei R. Castellucci iš tiesų kuria intelektualų, klausiantį, išjudinantį meną, šį kartą jis tiesiog persistengė. Remiantis nuojauta ir kitų šalių (Prancūzijos, Italijos) patirtimi, galima teigti, kad moralės bei tikėjimo klausimai tiek prieš, tiek po spektaklio žmonių galvose liko antroje vietoje.
Po Avinjono festivalyje įvykusios spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją" premjeros, užsienio spaudoje pasipylė recenzijos, mėgėjų nuomonės. Deja, bet spektaklio turinys ir jame keliami klausimai analizuojami nebuvo. Retais atvejais puslapio apimties recenzijoje tam buvo skiriami vienas - du sakiniai.
Tarp dekoracijų ir emocijų pasiklydusi prasmė
Savo spektakliuose R. Castellucci imasi analizuoti pačius sudėtingiausius žmonijai klausimus, galbūt net galima būtų sakyti, kad tai kausimai be atsakymų, skirti ne aršioms diskusijoms, o vienišiems apmąstymams. Anksčiau režisieriaus pristatyti spektakliai („Pragaras“ pagal Dantės „Dieviškąją komediją“ ir kiti) braunasi į neaprėpiamas ir amžinas žmonijos paieškas moralės, būties ir tikrumo laukuose.
Gal todėl tai taip pykdo religijos sergėtojus – juk atsakymo, kas yra dievas, kas yra žmogus ir kokia jo misija tiksliai nežino niekas. Ir taip silpnos tikėjimo gijos virpinimas tokiais akibrokštais kaip Jėzaus Kristaus atvaizdo priešpastatymas žmogaus primityvumui ir kančiai – išbalansuoja. Paprasčiau kai viskas savo įprastose vietose: Kristus – bažnyčioje, religija – Biblijoje, teatras – uždaroje salėje, o ekskrementai – tualete.
„Aš pats labai pasitikiu publikos intelektu. Ir labai tikiu žiūrovų kritiniais gebėjimais. Aš priimu kritiką, bet ne fašistinį būdą uždrausti rodyti spektaklį. Taigi, ne taip, kaip kažkas, kas laiko žiūrovus idiotais, kuriuos reikėtų apsaugoti. Aš tikiu žiūrovo atsakingumu, jo matymu. Tai yra, be abejo, probleminiai vaizdai. Jie nėra paprasti, aš pats pirmas tai pripažįstu. Tai ne šventas abrozdėlis, ne nusaldintas atvaizdas, tai nėra guodžiantis atvaizdas. Tai reginys, iškeliantis klausimus. Kaip ir kiekvienas Biblijos puslapis. Biblijoje yra upės kraujo. Tai žiauri ir sudėtinga knyga, ir reikia sugrąžinti šiai temai jos gylį, sudėtingumą. Kad tai nebūtų cukraus gabalėlis prietaringiems žmonėms." – rašė režisierius savo pranešime Lietuvos žmonėms.
Tačiau režisierius tikriausiai pervertina publikos gebėjimus. „Po praėjusiais metais rodyto R. Castellucci spektaklio „Pragaras“ daug kas prisipažino, jog sunkiai įsikirto į režisieriaus kuriamų keliagubų prasmių kalbą - tuomet rašė G-taskas.lt recenzentė. – Perfrazuojant dramaturgą M. von Mayenburgą: „Didžiausias menas – sukurti erdvę žiūrovo galvoje, o ne realistiškai ją vaizduoti scenoje“.“
Peršasi mintis, kad ir šį kartą režisieriaus simbolių kalba yra ne visiems įkandama.
Kai tikslas pateisina priemones
Pats R. Castellucci save pristato kaip „linksmintoją“ (angl. – entertainer), tuo pačiu nusimesdamas ir atsakomybę už visuomenėje keliamas politines ar religines audras. Jis nori kelti svarbius klausimus, tačiau rasti atsakymus palieka žmonėms. Žmonėms, kurių dauguma nėra ne tik meno ekspertai, bet ir gerai nežino Biblijos ar filosofijos, kurių būties apmąstymai dažniausiai baigiasi pamąstymais apie buitį.
Mene nuolat keliami sudėtingi klausimai. Ir šiais laikais dažniausiai tam pasitelkiamos skandalingos, drąstiškos priemonės. Tačiau kol menas lieka menininkams ar menui prijaučiantiems, tol karaliauja ramybė. Kai kontroversiškas menas staiga išlenda į „viešumą“, kai jis pasiekia tam nepasiruošusius – kyla chaosas, sumaištis ir drąsūs (dažnai skuboti) kaltinimai „šventumo išniekinimu“.
Režisierius R. Castellucci sako, kad „visas menas turi būti trikdantis“ („All art should be disturbing„ – R. Castellucci). Ir tikriausiai jis teisus. Anksčiau menas jaudindavo, įkvėpdavo. Šiuolaikinė visuomenė pasiekė lygį, kai tokios “lengvos" emocijos pasiekiamos itin sunkiai ir retai. Dabar, žino kiekvienas menininkas, priversti žmogų mąstyti reikia stiprių, sukrečiančių dirgiklių. Arba tikro meno, pačia giliausia šio žodžio prasme.
Kultūros atstovai Lietuvoje tvirtina, kad menas „privalo turėti ribas“, neperžengti jų. Tačiau kas galėtų paneigti paties R. Castellucci teiginį, kad „Menas yra laisvos saviraiškos čempionas“? Kur daugiau, jei ne mene galima rizikuoti pasakant, parodant ir išreiškiant viską, kas susikaupia sąmonėje ir pasąmonėje? Kas daugiau, jei ne menas gali būti visuomenės ydų veidrodžiu?
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad meno kūrinys – tai vieno ar kelių žmonių nuomonė, jų matymo kampas, su kuriuo galima tiesiog nesutikti.
„Europoje teatras suvokiamas beveik kaip pedagogikos sritis. Amerikos publika yra atviresnė eksperimentams, leidžianti sau tiesiog jausti“ - sakė R. Castellucci viename interviu, primindamas, kad teatras vis dėlto yra meno rūšis.
Režisierius atleidžia, atleiskime ir mes
Po ne mažiau skandalingos nei Lietuvoje spektaklio premjeros Prancūzijoje, režisierius išplatino pareiškimą, kuriame „atleido“ prieš jo pjesę protestavusiems katalikams. Italų teatro režisierius, kaltinamas „kristianofobija“, sako taip ginantis ginantis žodžio laisvę.
„Aš jiems atleidžiu, nes jie nežino, ką daro... Atleidžiu jiems, nes jie yra neišmanėliai, o jų neišmanymas yra daug labiau arogantiškas ir griaunantis, nes į visa tai įtraukiamas tikėjimas“ – rašė R. Castellucci pareiškime, kuris savo spektaklį apibūdina kaip „nykstančio grožio ir pabaigos (mirties) paslapties atspindį“.
Vis pasigirsta sarkastiškų kultūros veikėjų pamąstymų tema „š... kelias į meną“ (ar atvirkščiai) ir panašių. Tačiau daug daugiau to š... reikėtų ieškoti ne šiame spektaklyje ir net ne teatre. Kasdien daug daugiau srutų ant švenčiausių dalykų, tokių kaip šeima ar tikėjimas (ne religija), yra išpilama televizijoje ir spaudoje – jokių klausimų ir apmąstymų nekeliančiuose šou bei bulvarinėse naujienose.
Cituojant Vidą Bareikį, kuris taip pat susilaukė kritikos dėl savo performanso „Taikinys“:
„O dabar atsakykite man, kodėl turėtų būti draudžiamas meno kūrinys, kuris paklausė manęs, kur yra mano tėvas ir dievas? Kada paskutinį kartą aš prisiėmiau naštą ir kažką paaukojau savo gyvenime? Ir galiausiai – kas gi yra tikrasis tavo dievas? Tai tik hieraldika ir tuščios maldos? Ar tas lašas asmeninio tikėjimo, kurį vis dar turime viduj?"
Į šiuos klausimus atsakys tie, kurie vis dėlto pamatys spektaklį. O tuos, kuriems to padaryti napavyks, galbūt nuramins dienraščio „Guardian“ teatro kritiko Michaelo Billingtono įspūdis po spektaklio:
„Po visų įspėjimų ir gąsdinimų apie šokiruojantį išmatų mėtymą, aš spektaklio metu jaučiausi labiau nuobodžiaujantis nei moraliai pasipiktinęs.“
Režisierius atleidžia mums, krikščionims katalikams, nes „mes nežinome, ką darome“ – kažko nesuprantame. Savo ruožtu, mes turėtume atleisti režisieriui, kuris „nežino, ką daro“ – žaidžia mene neišprususių žmonių emocijomis ir kalbėdamas blaškančių simbolių kalba nukreipia dėmesį nuo esmės...
