Elenos Puidokaitės-Atlantos (27) gyvenime niekada netrūko skandalų. Spaudos puslapiai mirgėjo apie jos santykius su vedusiu krepšininku Simu Jasaičiu, konfliktus su kelių policija. Daugiau nei prieš metus tarp jos ir advokato Oskaro Silevičiaus prasidėjusi drama dėl dukrelės Saulės tėvystės labiau priminė filmo scenarijų nei realų gyvenimą. Atlanta pripažįsta, kad ši viešumoje plačiai nuskambėjusi istorija tapo žinomesnė už bet kurią jos dainą. Ir tuo nė kiek nesididžiuoja.
- Kodėl viešai pasakojai savo ir Oskaro istoriją?
- Aš nenorėjau viešinti, nes visa tai, kas vyko mano gyvenime, garbės nesuteikia. Stengiausi iš paskutiniųjų neviešinti, tačiau buvau užspeista į kampą. Man reikėjo rinktis - arba nebendrauti su niekuo, arba kalbėti apie tai. Žinau, kad dar ilgai mane persekios skandalo šleifas.
- Kaip jautiesi, kai byloje su Oskaru padėtas taškas?
- Jaučiu didelį palengvėjimą ir ramybę. Metai teismo procesų yra daug. Kaip aš sakau - devyni pragaro ratai. (Juokiasi.)
- Ar nebuvo jokios galimybės išvengti teismo įsikišimo?
- Patikėkite, aš bandžiau gražiuoju susitarti. Sakiau Oskarui, kad viešumas gali pakenkti ne tik jo reputacijai, bet ir mano karjerai. Esu viešas asmuo, todėl man daugiau košės tenka srėbti ir muzikinę karjerą sustabdyti teko.
- Gali pasakyti, kaip jaučiasi moteris, kai vyras viešai neigia savo tėvystę?
- Žodžiais tai sunku apibūdinti. Ne kartą bandžiau, bet nepavyko. Dabar jau nebesuku galvos. Džiaugiuosi gyvenimu, mėgaujuosi bendravimu su žmonėmis, nors reikėjo nemažai dirbti su savimi, kad vėl galėčiau įkvėpti šviežio oro. Jei rimtai, aš nebepykstu ant Oskaro ir nesmerkiu jo. Bet suvokti jo poelgio taip pat negaliu.
- Kaip tave pakeitė ši drama?
- Gyvenime nebeneriu stačia galva. Anksčiau buvau labai emocionali idealistė. Dabar tapau racionalesnė. Nebeužsidegu kaip degtukas. Anksčiau nesuprasdavau posakio “Kai Dievas užtrenkia duris, palieka atvertą langą”. Galvojau, jei jau uždaro, tai su vinimis užkala visiems laikams. Pasirodo, klydau, mažutis plyšelis visada egzistuoja, tik reikia jį surasti. Šie asmenybės pokyčiai mane labai džiugina. Gaila tik kad tokią kainą teko sumokėti.
- Ką patartum moteriai, kuri atsidūrė panašioje situacijoje?
- Manau, kad aš pasielgiau teisingai. Gyniau vaiko interesus. Patarčiau nenuleisti rankų ir neleisti išvešėti neigiamoms emocijoms, pulti į isteriją.
- Ar susipažinusi su Oskaru nujautei, kad viskas gali taip negražiai baigtis?
- Žinoma, kad ne. Todėl jam pavyko mane nustebinti. (Juokiasi.)
- Ar neišsiugdė nepasitikėjimas vyrais?
- Išsiugdė pasitikėjimas savimi. O dėl vyrų... Stengiuosi negalvoti šablonais ir manyti, kad visi vyrai kiaulės. Taip nėra.
- Koks vyras galėtų dabar užkariauti tavo širdį?
- Pradėjau labai atsargiai vertinti vyrus, kurie linkę į kraštutinumus. Pavyzdžiui, draugystės pradžioje apipila komplimentais, prisiekinėja amžiną meilę. Draugystė su vyru turėtų vystytis laipsniškai. Supratau, kad ilgalaikiai santykiai reikalauja ne tik emocijų, bet ir darbo.
- Ar tas aukštas vaikinas, kurį su tavimi matėme ne viename renginyje, nauja tavo meilė?
- Ne. (Šypsosi.) Viskas vyksta iš lėto, todėl neturiu ko papasakoti.
- Kaip manai, ar kiekviena moteris gali pakliūti į tokią situaciją, kurioje buvai atsidūrusi tu?
- Absoliučiai kiekviena, net ir gerokai už mane šaunesnė ir išmintingesnė. Pasitaiko tokių situacijų gyvenime, kai išdygsta sparnai ir nesinori nustoti plasnoti. (Juokiasi.) Tada nebegali racionaliai mąstyti.
- Ką reiškia moteriai vienai auginti vaiką?
- Aš nesu viena. Turiu nuostabius tėvus, močiutę. Labai artimai bendraujame, todėl nesijaučiu vieniša. Aišku, kai pamatau šeimas, kuriose vaikas turi ir mamytę, ir tėvelį, suspaudžia širdį. Bet tikiu, kad mano gyvenime dar daug kas pasikeis ir mes su Saule gražiai praleisime daug laiko.
- Ką pasakysi Saulei, kai ji paaugs ir paklaus apie tėtį?
- Pasakysiu, kad tėtis dirba. (Juokiasi.) O jei rimtai, tikrai nepasakosiu visko, kaip buvo iš tikrųjų. Netraumuosiu vaiko.
- Kaip tave pakeitė motinystė?
- Dabar mano laiką koreguoja dukrytė. Tapau gerokai ramesnė, išmokau džiaugtis paprastais dalykais. Pavyzdžiui, stebėti miegančią, valgančią Saulę. Niekada nepamiršiu, kai pirmą kartą ji ištarė “mama”. Net sustingau. Nerealus jausmas. (Šypsosi.)
- Ar sutinki, kad visuomenė geriau žino tavo skandalus nei dainas?
- Sutinku ir dėl to jaučiuosi blogai. Žadu keisti situaciją. Šią savaitę radijo stotis turėtų pasiekti nauja mano daina. Pradėjau albumo įrašus. Manau, kad rudens pradžioje jis turėtų išvysti dienos šviesą.
- Pasiilgai scenos?
- Labai. Tačiau dabar nebenoriu eiti lengviausiu keliu, dainuoti pagal fonogramą. Anksčiau iš manęs nereikalavo kokybės, o ir aš pati atsainiai į viską žiūrėjau. Viskas pasikeitė. Geriau rečiau, nepopuliariau, bet kokybiškiau.
- Greitai turėsi renginių organizatorės diplomą. Ar žadi dirbti pagal specialybę?
- Galvoju ir apie tai. Jau net ir pasiūlymų sulaukiau. Žiūrėsim. Be to, nesu iš tų dainininkų, kurie pasirengę būti scenoje iki mirties.
- Ar vis dar dalyvauji ekstremalų lenktynėse?
- Neturiu tam laiko. Kartais užeina noras, bet gimus Saulei tapau atsargesnė. Ir ne tik prie vairo.
- Ar skandalui iškilus į viešumą sulaukei daugiau aplinkinių dėmesio?
- Žinoma. Pastebiu praeivių žvilgsnius, ir ne tik šiltus. Kai kurie turbūt tikisi mane pamatyti išvargusią, palaužtą... Nuostabu, kad sulaukiau ir daug palaikančių žodžių. Ypač esu mamai dėkinga. Ji labai stipri, rami, mylėti mokanti moteris. Žodžiu, dešimt balų. Norėčiau būti tokia.
- Ar esi iš tų moterų, kurios sako, kad joms niekada netrūksta vyrų dėmesio?
- Nežinau, turbūt netrūksta... Nenoriu girtis. Galiu tik pasakyti, kad dabar atsargiai renkuosi, su kuo bendrauti. Anksčiau leipdavau nuo kas antro vyro šypsenėlės.
- Ar nesumažėjo vyrų dėmesio, kai gimė Saulė?
- Ne. Aš nesuprantu vyrų, kuriems vaikas gali būti kliūtis pamilti moterį. Juk vaikas yra mano neatskiriama dalis. Vyrai, kurie mano kitaip, nė velnio nemyli moters. Pritariu pasakymui, kad tėvas ne tas, kuris apvaisina, o tas, kuris užaugina. Taigi man dar viskas prieš akis.
Laima Karaliūtė
