Žvėryne per klaidą išlipau stotelėje, iš kur sukdavau Gražinos Bigelytės namų link. Nuo lapų atsimušusi šviesa degino akis: kažin ar atsilaikė po šalnų, kurios užėjo tuoj po netekties (koks sutapimas) jos pamėgtam sodelyje jurginai...
Jau savaitė, kai Žvėrynas, Vilnius, Lietuva gyvena be pirmosios ir garsiausios TV diktorės, bet ši vis neišeina iš galvos. Gal dėl to, kad taip ir liko pyktelėjusi dėl tiesmukesnio žodžio. Gal ne pyktelėjusi, - įsižeidusi. Gal net neįsižeidusi, bet išdidi - neskambino, neskambino ir nepaskambino. („Tu irgi esi gera kobra”, - jos lūpose tai buvo nuskambėjęs nelyg pagyrimas.)
Po žmogaus mirties paprastai pasakoma daug frazių, kurios sugula kaip kapo plytos ar negyvi sparnai drugelių. Jos pritinka daugumai žmonių, kurie numirę tampa angelais: buvo padorūs, darbštūs, kantrūs, nekeikė likimo (iš kur mums tai žinot?) ir panašiai. Nenoriu dauginti tų frazių nei apybraižų. Gražina irgi tapo angelu, bet iki tos dienos ji buvo žmogus. Galėčiau parašyti ne kokia ji buvo, bet kokią ją mačiau per laiką, likimo maloningai skirtą - prieš kelerius metus priede spausdinome kelis autobiografinius G.Bigelytės esė (tai buvo stipru). Bet gal kada nors, paskui... Dabar teparenku jos žodžių iš spausdintų ir nespausdintų mūsų pokalbių. Manau, kad jie padės geriau suprasti ne kokia Gražina Bigelytė buvo, bet kokia ji yra.
Apie sodelį
„Sakau, kai aš numirsiu, galėsit jo vietoje užveisti nors japonišką, o kol aš gyva, čia augs flioksai, kardeliai, penkiolikos rūšių jurginai. Man nereikia sidabrinių eglių nukirstomis viršūnėmis. Kol gyvensiu, čia jų nebus. Jei nuperki rožę su septyniais įskiepytais žiedais, ji būtinai nušąla. Tai plastinė operacija, po kurios augalai išsigimsta ir numiršta.”
Apie tėvą
„Jau prieškariu mūsų kaimas švietėsi elektra - tėtis buvo pastatęs vėjo malūną. Be to, tėvelis turėjo smuiką, labai seną, brangų instrumentą, ir juo grieždavo suktinius. Štai tame Padumblių kaime (įsivaizduokit!) sėdi dvi mažos mergaitės ir groja pianinu. Tėvelis turėjo didžiulę biblioteką, kuri per karą buvo ištaškyta kaip ir jo dvasia. Mano tėvelis buvo pirmas Kapčiamiesčio progimnazijos - vėliau gimnazijos direktorius. Padumbliuose pastatė mokyklą. Jis nekalė mums į galvas jokių moralės principų, jis mokė mus lietuvių kalbos.”
Apie vaikystę
„Vaikystėje man nė gulbės pieno netrūko. Man nereikėjo, kaip toj pasakoj iš pelenės virsti princese. Aš niekada nebuvau pelenė. Aš iš tikrųjų gulėjau šilko vystykluose po obelimi gražiam sode.”
Apie išvaizdą
„Kiekvienai moteriai tinka geri daiktai. Geriausiai jaučiuosi su prabangiais drabužiais. Nemanykit, kad aš dievinu žemės ūkio darbus, bet jeigu reikia, aš juos dirbu. Tada vaikštau kaip visos kaimo moterys - su kelnėmis, su auliniais, su skara. Visada tuo požiūriu gerai sutariau su savimi. Ir kitoms patariu nekreipti dėmesio, kokiu momentu kaip ji atrodo. Pažiūrėkite padeidavimų koncertus, kur močiutėms vaikai ir anūkai siunčia sveikinimus. Tu pati gražiausia, geriausia, mieliausia, - rašo jie. Su grauduliu žiūriu tuos koncertus, man tokie gražūs tie žmonės, kuriuos sveikina, kaip tos dzūkės, kurios nupjauna grikius ir aptirpusios iš nuovargio dar prisikepa antaninių obuolių...”
Apie vyrus
„Žinote, kada įvyko didžiausias vyrų „nuvyrinimas”? Kada jie nušoko nuo žirgų ir atsistojo ant žemės. Jei vyras ne karys, jei jis vaikšto paskui arklio uodegą, jis - nebe vyras. Aš, pavyzdžiui, nepripažįstu, kad Lietuva - žemdirbių kraštas, ji - didvyrių žemė, bet didvyriai sėdėjo ant žirgų...”
Apie kovotojus
„Aš nesu kovotoja, aš galbūt esu kietas riešutas. Aš tiesiog esu kietas akmuo, į kurį viskas subyra.”
Apie dekalogą
„Tai - žmogaus kelias į laimę. Jeigu žmogus laikysis šitų banalių tiesų, kurios patikrintos per amžius, jis nevartos narkotikų, nežudys, nežagins nepilnamečių ir nemiegos su savo dukromis...”
Apie protą
„Tyliai ramiai stebiu pasaulį, matydama tuos visus santykius, kurie atsikartoja, klaidas, kurias kitados dariau aš pati, ir netgi žinau, kuo visa pasibaigs... Protingu gimstama, ne tampama. Ir mano tėvas sakydavo: aš žinau, o jūs niekada to nežinosite.”
Apie humorą
„Humoro jausmas yra kaip, tarkim, protas arba krūtų forma, jie - Dievo duoti.”
Apie pavydą
„Labai myliu tuos vargšus pavydelnikus, su gailesčiu žiūriu į juos. Bet jei galvosi apie tai, ką galvoja apie tave kiti, neturėsi laiko daryti tai, kas tau svarbu.”
Apie gerbėjus
„Gal tos mergaitės, kurios kadaise šlapino vystyklus prie televizoriaus, pamena, kaip jų tėvai žiūrėdami į ekraną tardavo: „mano gulbe baltoji”... Kaip rašydavo man laiškus jos, aišku, nepamena. Smagu būdavo juos gauti, bet aš vis tiek juos visus sudeginau.”
Apie žmones
„Aš mėgstu, aš tiesiog dievinu tuos, kuriems gamta nepašykštėjo talento. Kartais žiūriu į žmogų ir matau tragediją: kad jis yra tiesiog šūdvabalis. Tiesi tiesi tokiam ranką, trauki trauki iš duobės, o galiausiai visos tavo pastangos įvertinamos kaip viename A.Tarkovskio filme: „Durak, dumaješ čto menia spas? Ja ved tak živu!” (Kvaily, taries išgelbėjęs mane? Juk aš taip gyvenu!) Man šitokių žmonių be galo gaila, nors gailestis - ir ne pats kilniausias jausmas. Tiesiog reikia juos palikti ramybėje. Kad ir į kokį dirvožemį sodintum dilgėlę, braškė neišaugs.”
Apie nuodėmę
„1992 metais, kai dirbau S.Juškaus galerijoje, dailininkas profesorius Jonas Mackonis į mano užrašų knygutę įrašė: „Poniai Gražinai, turinčiai tik vieną papildomą nuodėmę. Septynios didžiosios nuodėmės yra: puikybė, godumas, paleistuvystė, pavydas, rūstumas (pyktis), persivalgymas arba persigėrimas, tingėjimas, o aštunta - gundymas”. Žinoma, tų nuodėmių sėkla kiekvieno sieloje pasėta, manojoje - tai pat. Tik ne kiekvienas leidžia joms kerotis. Aš tiesiog jaučiu, kad kažkokios jėgos esu pakylėta virš tų nuodėmių. Tarytum apsaugota.”
Apie norus
„Reikia išmokti negyventi kitų gyvenimo. Nesirūpinti jų problemomis. Tai nepaprastai sudėtinga, bet aš to noriu ir siekiu. Vaikai gyvena savo gyvenimą, vyras gyvena savo, senoliai, draugės ir visi kiti eina savo kelią ir aš negaliu pakeisti nei jų gyvenimo, nei likimo.”
Apie knygas
„Jeigu kas nors įkirstų gerai į užpakalį, galėčiau kasdien rašyti, tik to šiandien niekam nereikia. Dabar tiek makulatūros nuo Dantės „Pragaro” iki... Pasiėmiau Dantę, sakau, perskaitysiu dar kartą, pasinersiu į tokias minties gilumas... Deja, buvo visiškai neįdomu skaityti tas nesąmones...”
Apie poeziją
„Pirmą eilėraštį parašiau būdama ketverių metų. Visą gyvenimą rašiau dienoraštį. Nutariau sudaryti knygą, įpinti į ją dienoraščio ištraukų, novelių bei eilėraščių, kai skaudžiai pradėjau jausti, kad jau esu pakalnėje, arti pabaigos, kai pradėjo varginti situacijų kasdieniškumas, pilkumas... Rytas nuo vakaro, žinoma, skiriasi, tačiau buvo sunku patikėti, kad žmogus taip anksti nurašomas.”
Apie senatvę
„Kam gamtos dėsnį versti tragedija? Senti yra normalu. Gamtai priešintis nereikia. Svarbu nepavargti, tobulinti save, nepamesti tikslo. Ir galvoti ne apie tai, ką praradai, o apie tai, ką turi, ką dar gali gauti, ką išvis gali. Aš taip gyvenu ir Dievas man padeda.”
Apie prigimtį
„Man atrodo, aš keičiausi tik tiek, kiek keičiasi, tarkim, rožė: iš daigelio užauga gėlė, sukrauna pumpurus, po to pražysta ir, deja, nuvysta. Bet vis tiek rožė.”
Apie šventę
„Džiaugiuosi kiekviena diena. Gyvenimas yra šventė. Jį reikia švęsti. Pirmąkart tai išgirdau seniai seniai iš čigonų Vilniaus geležinkelio stotyje. Jie mane mylėjo, vadino Gražute ir apstodavo kaip savo žmogų. Būdavo, suplukusi važiuoju aš į Kauną, galvoje mintys apie vaikus ar pietus, ir štai sušoka į vagoną čigonai, linksmi tarsi be rūpesčių, panašūs į savo klegančius mažylius. Laisvi žmonės. Darbas, sako, vergams. Gyvenimas - tai šventė ir jį reikia švęsti.”
Danutė ŠEPETYTĖ
