Žaliųjų komandos laukia dar viena svarbi projekto „Aš myliu Lietuvą“ misija. Ar viską sąžiningai darome, kad Lietuvoje gyventi būtų gera visiems? Kad nesinorėtų net tik dairytis, bet ir kelti sparnų iš Lietuvos?
Užduotis – užgydyti ar bent jau pristabdyti jau dešimtmetį kraujuojančią Lietuvos žaizdą – niekaip nesibaigiančią mūsų tautiečių emigraciją. Karmėlava, Kauno oro uostas. Čia – riba, kurią peržengęs tampi vienu iš kelių šimtų tūkstančių, neradusių laimės Lietuvoje ir palikusiu savo tėvynę. Neretai palikusiu ir savo šeimą, savo vaikus. Čia, oro uosto salėje, vaikai jų tėvų valia tampa naujųjų laikų Lietuvos tremtiniais.
Vargu, ar įleidę šaknis svetur jie čia besugrįš. Čia neretai nuskamba tūkstančiai pasiteisinimų – esą mes Lietuvai nebereikalingi. Ir tokius pasiteisinimus, ir keiksmažodžius valdžios pusėn, ir išvežamų vaikų akis, ir upelius ilgesio ašarų geriausiai yra mačiusi dalyvė Aistė. Ji keletą mėnesių dirbo šiame oro uoste. Aistės kalbos plojimais niekas nepalydėjo. O ir ploti ar džiaugtis čia išties nėra kuo. Tai, kas vyksta – ne veltui dar vadinama Lietuvos evakuacija. Iki ribos, kuomet mūsų liks mažiau nei trys milijonai – visai nebe daug. Dariaus ir kitų žaliųjų komandos narių rankose – maišeliai su Lietuvos žeme. Išskrendantiems ir, labai norėtųsi tikėti, kada nors sugrįšiantiems. Čia – jūsų žemė, čia jūsų kūno dalelytė.
Ilga misijų diena baigta. Žaliųjų komandos laukia vakaras, po kurio vienam iš jų meilės Lietuvai žygis baigsis jau šiandien. Tačiau sprendimą komanda šįkart priims nelengvai ir triukšmingai. Kažkas iš jų netrukus išgirs daugybę skaudžių žodžių. Kas vertas kovoti toliau, kas vertas toliau nešti žinią Lietuvai ir svarbiausią komandos narį – trispalvę? Ilgos ir sunkios žaliųjų dienos – kulminacija – vakaras, kuris vienam iš jų čia bus paskutinis.
„Aš myliu Lietuvą“ – pirmadienį 20.10 val. per LNK.