Giedrius Drukteinis
Kiekvienas iš mūsų einame į kviestinius vakarėlius ar renginius ne vien prisivalgyti ar prisigerti – juose juk renkasi mūsų kolegos, draugai, elitas, tautos žiedas, todėl „save parodyti ir į kitus pažiūrėti“ yra bene svarbiausias stimulas ten apsilankyti. Paprasčiau tariant, mes ten einame pabendrauti su vertais savęs.
Tačiau būtina atminti, kad kiekvienasvakarėlis yra struktūrizuotas renginys, ypač jei jame dalyvauja valstybės pareigūnai, visuomenės pripažinti veikėjai, užsienio diplomatai, aukšti dvasininkai ir pan. Tai reiškia, kad kiekvienas vakarėlis turi oficialiąją dalį, per kurią yra pristatoma, pagerbiama, pasidžiaugiama, pasveikinama, pasidalinama ir t.t. Paprasčiau tariant, tai yra dalis, per kurią paaiškinama, dėl ko tie visi žmonės susirinko.
Ir tai yra trumpiausia vakarėlio dalis, niekada savo trukme neprilygstanti po jos sekančiam ilgam furšetui (stovimoms vaišėms) arba banketui (sėdimoms vaišėms). Tačiau oficialioji dalis tam ir yra „oficialioji“, kad ir kaip kas tą žodį besuprastų – nors savo kilme ji reiškia „kilmingoji“, t.y., dalis, skirta monarchams, aristokratams ir didikams, kuriais bent akimirkai gali pasijusti kiekvienas. Jei tik atitinkamai ir elgiasi per tokias oficialias dalis.
Tikiu, dažnas Jūsų esate dalyvavęs bet kuriose iškilmėse, kurių metu kalbant oficialiam asmeniui, minios ar draugijos gale girdėdavote niekaip nenutylantį šurmulį – tarpusavyje mielai ir nuotaikingai bendraujančius žmones, susitelkusius „galiorkoje“, vietoje, jau nuo antikos laikų skirtoje plebėjams ir vergams. Įvertinkite paradoksą – kuo arčiau prelegento ar scenos esate, tuo mažiau priežasčių kalbėti su kitais ir turite… Tačiau bet kuris mūsų, atsiduręs ten, gale jaučia nenugalimą pagundą neklausyti kažkur toli priekyje kalbančiojo prelegento, ir pasidalinti išgyvenimais su savo socialinės klasės ar lygio draugais – apsikeisti negudriomis naujienomis, apkalbinėti kitus dalyvius ir ant stalų išdėstytas vaišes, pasidžiaugti savo svarba, patekus į tokį renginį.
Per pastarąją savaitę aš dalyvavau dvejose tokiuose renginiuose Vilniuje, kur, susirinkus garbingai publikai per oficialiąją dalį, kalbant netgi Vyriausybės nariams, gale girdėjau tą patį smagų dūzgimą, dialogų nuotrupas ir skambų sidabrinį juoką.
Kaip rasti išeitį iš tokios situacijos ir priversti plebėjus klausyti prelegento? Prelegentui kalbėti garsiau? Bet tada ir „galiorka“ kalbės garsiau – prelegentas trukdys jiems girdėti vieni kitus. Prelegentui nutilti ir suteikti galimybę plebėjams išsikalbėti ar pavargti? Tačiau tie visada turės ką pasakyti vienas kitam, o ir jų energija yra beribė. Tęsti savo oficialiąją kalbą it niekur nieko? Bet taip niekada nesudraustas gaivalas tik suvoks savo galią. Kreiptis į juos taip kaip sykį esu kreipęsis aš pats, trūkus kantrybei dėl tokio chamiško jų elgesio? „Gerbiamieji mužikai“, – prabilau aš į kostiumuotus vyrus ir vakarinėmis suknelėmis pasidabinusias moteris, linksmai klegančius salės gale eilinės iškilmingos kalbos metu, – „suvokiu Jūsų visų svarbą, žinau, kad tai Jūs man išauginate, poeto Juliaus Janonio žodžiais tariant, ‚duoną kasdieninę‘, ir už tai, kad aš šiandien pavalgiau ar nesušalau, esu dėkingas tik Jums vieniems, nes nė viena perskaityta knyga ar ‚feisbukas‘ mano kavos pupelių nesurinko, anglių mano židiniui neiškasė ir audinio mano rūbams neišaudė. Tai padarėte Jūs, ir už tai aš Jums dėkingas. Bet šiuo metu Jūs esate ne rugių lauke prie kombaino vairo, ne urano rūdos šachtoje ir ne traleryje, silkes gaudančiame. Jūs esate kitoje aplinkoje, kitoje orbitoje, su kitomis bendravimo ir pagarbos kitam asmeniui taisyklėmis. Prašau Jūsų elgtis atitinkamai – o jei tokia tvarka nepatinka, eikite lauk ir darykite revoliuciją“.
Tai, beje, padėjo tik keletui minučių – kol šokas praėjo. Noras jiems bendrauti tarpusavyje vis tiek sugrįžo, netgi su dar didesne galia.
Prieš tris šimtus metų Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, sukūręs etiketą, kurį mes visi norime šiandien išmanyti, pačia pirmaja taisykle įsakė užrašyti tokį nurodymą: „Draugijoje kiekvienas turi elgtis su derama pagarba kitiems dalyvaujantiems“ (atitinkama taisyklė buvo minima ir Biblijoje „elkis su kitais taip kaip norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi“). Karalius suvokė, kad, suleidus į vieną draugiją įvairaus amžiaus, statuso, kilmės, patirties, lyčių žmones, ypač atvykusius iš skirtingų šalies regionų su skirtingomis tradicijomis, konstruktyviai pabendrauti niekaip neišeis. Todėl ir pirmosiose dešimtyje oficialių etiketo taisyklių trys buvo skirtos būtent bendravimui draugijoje, tokios kaip „nekalbėk, kai kalba kitas“ ir pan.
Tokią tvarką, beje, buvo bandyta įvesti ne tik prieš tris šimtus metų, to buvo siekiama ir vikingų, ir antikos laikais. Akivaizdu, kad to nepasiekta net ir šiandien. Todėl, matyt, geriausia išeitis – kviestinių vakarėlių metu oficialias kalbas sakyti tik savo visuomeninės klasės broliams, nestikint plebėjų pagarbos ir supratimo. Mat, mases įmanoma suvadyti tik baime – akivaizdu, kad jie yra nuolankūs, tylūs bei paklusnūs tik bažnyčioje, kariuomenės rikiuotėje ir teisme.
