• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ar matėte kada liūdną, piktą Arūno Valinsko veidą? Mes irgi ne. Galbūt, daugiau apie savo sutuoktinio nuotaikų svyravimus galėtų papasakoti Inga Valinskienė, tačiau šįkart nuotaikingąjį televizijos laidų vedėją, verslininką ir vieną rimčiausių Lietuvos šou biznio atstovų nusprendėme pakamantinėti akis į akį.

14

Ar matėte kada liūdną, piktą Arūno Valinsko veidą? Mes irgi ne. Galbūt, daugiau apie savo sutuoktinio nuotaikų svyravimus galėtų papasakoti Inga Valinskienė, tačiau šįkart nuotaikingąjį televizijos laidų vedėją, verslininką ir vieną rimčiausių Lietuvos šou biznio atstovų nusprendėme pakamantinėti akis į akį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

REKLAMA

Garsenybė su tv3.lt skaitytojais sutiko pasidalinti sentimentais ir, prisimenant darželio meilę... Pasiūsti jai oro bučinį.

- Visi vienaip ar kitaip esame panašūs į kažkurį šeimos narį. Į kurį artimąjį žvelgdamas matote daugiausiai savo bruožų? – pasiteirauju pašnekovo. 

- Manau, kad esu panašus į senelį. Esminis panašumas – plaukai. Nes, pavyzdžiui, tėtis dabar daugiau plaukų turi, nei aš.

REKLAMA
REKLAMA

- Tikriausiai buvote auksinis vaikas, jei tėvams plaukai nespėjo nuslinkti?

- Netiesa, prisidirbdavau...

- Gal prisimenate, kokių kontroliuojančių pastabų susilaukdavote iš tėvų prieš išeinant į draugų vakarėlius?

- Tėvai sakydavo – „Turėk proto“. Tą patį ir aš dabar sakau savo vaikams.

- Klausydavote tėvų – turėdavote proto?

- Visko būdavo. Bet nesigailiu. Kaip sakoma – visą gyvenimą mokomės, bet numirštam vis tiek kvaili. Žmogus, kuris sako, kad turi proto – meluoja pats sau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Už ką dabar labiausiai norėtumėte padėkoti tėvams?

- Už tai, kad diržą turėjo. Kai išsitraukdavo, tai maža nepasirodydavo.

- Dėl ko dažniausiai prisidirbdavote?

- Dėl drausmės. Mokiausi gerai, tačiau buvau gana nedrausmingas. Su draugais buvom apmėtę Lenino paveikslą, iš trečio aukšto pro langą išsvaidę klasiokų kuprines. Buvom pagarsėję ant visos Šilutės.

REKLAMA

- Aplinka keičiasi, o su drauge su ja – žmonės. Ar dabar turite draugų, su kuriais bendraujate nuo vaikystės?

- Su tais, su kuriais tekdavo žaisti mediniais žaislais, dar bendraujame. O tie, su kuriais svaidydavome granatas – nebe draugai.

- Kuriai slaptai vaikystės meilei dabar norėtumėte nusiųsti oro bučinį?

- Darželyje su draugais apsimesdavome keturiais tankistais. Mūsų būryje buvo tokia Marusė. Ją visi norėdavo pabučiuoti. Ir visiems pavykdavo, išskyrus mane. Aš bučinio negaudavau, nes, anot jos, per dažnai bučiuodavau šunį.

REKLAMA

- Kaip suprantu, tarp vaikų buvote populiarus, tikriausiai, nestigote veiklos. Kuo tuomet svajojote tapti?

- Mūsų giminėje visi buvo normalūs. Tėvas ir senelis – žemdirbiai... O aš buvau problematiškesnis.

- Menininkas?

- Koks menininkas... Aš teisininkas. Esu įgijęs teisės magistrą. Svajojau tapti architektu, bet įstojau į teisę, o paskui... Viskas savaime.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- O kuo užsiimdamas jaučiate didžiausią malonumą?

- Valinskiene (šypsosi).

- Dabar jus supa vien talentingi žmonės. Ar turėjote anksčiau kokių prioritetų, kurių išgarsėjęs atsikratėte?

- Na, nemaža dalis jau išmirė. Iš tiesų, buvo nemažai žmonių, kurie priversdavo jausti ne baimę, o pagarbą. Vienas jų – Vytautas Kernagis. Pamenu, buvome tik pradėję koncertuoti su Dviračio šou. Keliaujant Nidos link sustojo Dienos Teatras. Paprašėme, kad pavežėtų iki pajūrio. „Lipam, lipam studentai“, – išgirdau Vytauto Kernagio balsą. Iš pradžių jaudinausi šalia šio žmogaus, tačiau vėliau tapome kolegomis, turėjome ne vieną bendrą projektą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų