Garsenybė su tv3.lt skaitytojais sutiko pasidalinti sentimentais ir, prisimenant darželio meilę... Pasiūsti jai oro bučinį.
- Visi vienaip ar kitaip esame panašūs į kažkurį šeimos narį. Į kurį artimąjį žvelgdamas matote daugiausiai savo bruožų? – pasiteirauju pašnekovo.
- Manau, kad esu panašus į senelį. Esminis panašumas – plaukai. Nes, pavyzdžiui, tėtis dabar daugiau plaukų turi, nei aš.
- Tikriausiai buvote auksinis vaikas, jei tėvams plaukai nespėjo nuslinkti?
- Netiesa, prisidirbdavau...
- Gal prisimenate, kokių kontroliuojančių pastabų susilaukdavote iš tėvų prieš išeinant į draugų vakarėlius?
- Tėvai sakydavo – „Turėk proto“. Tą patį ir aš dabar sakau savo vaikams.
- Klausydavote tėvų – turėdavote proto?
- Visko būdavo. Bet nesigailiu. Kaip sakoma – visą gyvenimą mokomės, bet numirštam vis tiek kvaili. Žmogus, kuris sako, kad turi proto – meluoja pats sau.
- Už ką dabar labiausiai norėtumėte padėkoti tėvams?
- Už tai, kad diržą turėjo. Kai išsitraukdavo, tai maža nepasirodydavo.
- Dėl ko dažniausiai prisidirbdavote?
- Dėl drausmės. Mokiausi gerai, tačiau buvau gana nedrausmingas. Su draugais buvom apmėtę Lenino paveikslą, iš trečio aukšto pro langą išsvaidę klasiokų kuprines. Buvom pagarsėję ant visos Šilutės.
- Aplinka keičiasi, o su drauge su ja – žmonės. Ar dabar turite draugų, su kuriais bendraujate nuo vaikystės?
- Su tais, su kuriais tekdavo žaisti mediniais žaislais, dar bendraujame. O tie, su kuriais svaidydavome granatas – nebe draugai.
- Kuriai slaptai vaikystės meilei dabar norėtumėte nusiųsti oro bučinį?
- Darželyje su draugais apsimesdavome keturiais tankistais. Mūsų būryje buvo tokia Marusė. Ją visi norėdavo pabučiuoti. Ir visiems pavykdavo, išskyrus mane. Aš bučinio negaudavau, nes, anot jos, per dažnai bučiuodavau šunį.
- Kaip suprantu, tarp vaikų buvote populiarus, tikriausiai, nestigote veiklos. Kuo tuomet svajojote tapti?
- Mūsų giminėje visi buvo normalūs. Tėvas ir senelis – žemdirbiai... O aš buvau problematiškesnis.
- Menininkas?
- Koks menininkas... Aš teisininkas. Esu įgijęs teisės magistrą. Svajojau tapti architektu, bet įstojau į teisę, o paskui... Viskas savaime.
- O kuo užsiimdamas jaučiate didžiausią malonumą?
- Valinskiene (šypsosi).
- Dabar jus supa vien talentingi žmonės. Ar turėjote anksčiau kokių prioritetų, kurių išgarsėjęs atsikratėte?
- Na, nemaža dalis jau išmirė. Iš tiesų, buvo nemažai žmonių, kurie priversdavo jausti ne baimę, o pagarbą. Vienas jų – Vytautas Kernagis. Pamenu, buvome tik pradėję koncertuoti su Dviračio šou. Keliaujant Nidos link sustojo Dienos Teatras. Paprašėme, kad pavežėtų iki pajūrio. „Lipam, lipam studentai“, – išgirdau Vytauto Kernagio balsą. Iš pradžių jaudinausi šalia šio žmogaus, tačiau vėliau tapome kolegomis, turėjome ne vieną bendrą projektą.