Grupės „Foje“ muzikinė siela Arnoldas Lukošius (41) „Balsui.lt“ teisinosi, jog jis nemoka nei groti, nei šokti. Tačiau šis įspūdingas ir šmaikštus žmogus visgi nepabijojo tapti žurnaliuko „Maxi Panelė“ redaktoriumi, nors, kaip jis pats interviu metu pabrėžė, tikrai nėra panelė ir niekada ja nebuvo.
Arnoldai, koks buvo pirmasis Jūsų muzikos instrumentas?
Įtariu, kad pirmasis mano instrumentas (mušamasis) buvo medinis plaktukas, kuriuo trenkiau savo diedukui per galvą. Jis man pagamino šį instrumentą, kai buvau trejų metų, ta proga ir trenkiau jam.
Rimtesnis instrumentas, manau, būtų koks nors metalofonas, gal kokie skudučiai, kuriais grojau mokykloje. Akordeonu pradėjau groti būdamas trečioj ketvirtoj klasėj, kai tėvai nuvedė į muzikos mokyklą. Visada norėjau groti klavišiniais instrumentais, sintezatoriumi.
„Foje“ muzikoje labai išsiskiria Jūsų klavišinių garsas. Kaip Jums pavyksta pasiekti tokį ypatingą skambesį, išskiriantį „Foje“ iš kitų grupių, kuriose taip pat grojama klavišiniais?
Man sunku pasakyti, ar tas skambesys yra kažkuo ypatingas. Tiesiog „Foje“ turėjo tokią instrumentuotę. Kai pradėjom muzikuoti, nebuvo galimybės nusipirkti tokį sintezatorių, su kuriuo galėtum groti ką nori ir įvairiais tembrais.
Mokykloje iš vaikų klubo gavome vargonus „Junost 73“. Tie vargonai turėjo tokį skambesį, kurį galima pavadinti jokiu, jie tiesiog kažkaip ūžė bžžž. Ir žmonės stebėjosi, kaip man pavyksta išgauti iš tų vargonų kažkokį garsą, panašų į muziką. Šių vargonų skambesį galima išgirsti mūsų albume „Mokykla“.
Kai baigę mokyklą pradėjom daryti pirmus įrašus, pasiskolinom tokį vokiečių gamybos stringsą (stringsas yra toks instrumentas, kuris imituoja styginį orkestrą – A. L.). Aišku, jis buvo labai prastas ir zyzdavo labai garsiai. Seniausi žinomi įrašai padaryti šiuo instrumentu yra „Liūdesys“, „Kitoks pasaulis“.
Baigę mokyklą mes su Andriumi patekome į VISI (dabartinis VGTU – V. K.) ansamblį ir kažkaip jį užvaldėme. Ten buvo labai daug klavišinių instrumentų, bet visų muzikinės galimybės buvo labai ribotos, tačiau mes bandėm iš to kažką išgauti.
Visada klausiausi naujosios bangos muzikos. Didžiausią įtaką mano garsui darė „Ultravox“. Tiesiog buvo tokia situacija: tu bandai imituoti tau patinkančių grupių grojimą, bet neturi tokių instrumentų, todėl ir gaunasi kažkas originalaus.
Nuo klavišo beveik visada priklauso melodinė linija. Aš visada ieškojau melodinių sprendimų. Gana nemažai tų charakteringų melodijų buvo mano indėlis į „Foje“ nevokalinę kūrybą.
Tam kaip tu muzikuoji įtaką daro labai daug kas: ir tai, kad tu augai Lietuvoj, klauseisi tam tikros muzikos, gyvenai tam tikroj kultūrinėj terpėj.
Iš tikrųjų aš visiškai nemoku groti ir niekada nebuvau profesionalus muzikantas. Ir tai taip pat savotiškai įtakoja grojimo manierą: žinai, kad kažko neišgrosi, tai išgroji kitaip.
Įdomu sužinoti, kaip vyksta jūsų koncertas: kiek iš anksto būnate numatę, kas vyks scenoje, o kiek yra improvizacijos?
Mūsų grojimas turi savo struktūrą, jis yra jau iš anksto surepetuotas. Kartais improvizacijų būna, kai užmiršti, ką reikia groti. 80 proc. netikėtumų tokioj muzikoj nėra pliusas, nes čia ne džiazas. Tačiau yra solo partijų, kurios kiekvieną kartą būna šiek tiek skirtingos.
O visi tie šokiai, judesiai, aišku, kiekvienam koncerte vyksta kitaip ir išvis apie tai negalvojant. Kartais tyčia pradedi judėti, nes jauti, kad po truputį pradedi miegoti ir tokiu būdu nori įsijungti į koncertą.
Ar galėtumėte dar su kokia nors grupe ar atlikėju pakartoti tokį pasirodymą, kokį parengėte „Eurovizijai“?
Bet koks antras toks pasirodymas būtų beprasmiškas, nes tai būtų kartojimasis, o šokti kitaip aš tikriausiai nelabai sugebėčiau, nes niekada nesimokiau šokti ir nieko nemoku. Tiesiog turiu kažkiek keistos plastikos. Tai, ką pašokau „Eurovizijai“, realiai buvo viskas, ką aš moku (juokiasi).
Nujaučiu, kad nenorėtumėte dalyvauti tokiose laidose kaip „Šokių dešimtukas“.
Kad galėtum ten dalyvauti, reikia turėti daug laisvo laiko. Nelabai suprantu, kaip žmonės sugeba tiek jo surasti. Nes juk dar reikia iš kažko gyventi.
Išvis nemėgstu tokio tipo konkursų ir varžybų. Bet kokios meno srities nereikia paversti varžybomis. Pagal kokios kriterijus būtų galima nustatyti, kuris žmogus geriau groja? Pagal natų, kurios buvo sugrotos per minutę, skaičių?
Pasitikėti tokiu subjektyviu dalyku kaip žmonių skambučiai..? Greičiausiai po pusės metų jų nuomonė būtų visiškai priešinga. Man tokie renginiai nėra ir labai linksmi. Aš nuo vaikystės vertinau šokį kaip žmogaus laisvės būseną.
Pakalbėkime apie žurnalą, kuriame Jūs dirbate, ir jo specifiką. Dabar, galima sakyti, ten yra pusė „Foje“. Ar įsivaizduojate, kad su jumis galėtų dirbti ir Andrius Mamontovas, ir ką jis ten galėtų daryti?
Ne, šito neįsivaizduoju. Galbūt kažkada anksčiau būtų galėjęs apžvelgti muziką. Teoriškai nėra jokio skirtumo. Pas mus tas, kuris kažkiek išmano muziką, gali išsakyti savo nuomonę. Jei turėtų norą pakvailioti, Andrius galėtų dirbti.
Į „Panelės“ žurnalą po grupės iširimo mane maketuotoju dirbti pakvietė Algis (Algis Kriščiūnas – buvęs „Foje“ būgnininkas), nes turėjau panašios darbo patirties. O vėliau pradėjau vis daugiau rašinėti.
Kodėl pradėjot?
Kadangi aš mėgstu labai daug kalbėti ir juokauti, man pasiūlė parašyti tokį bandomąjį tekstą, ir vėliau visi labai daug juokėsi. Kadangi visi labai daug juokėsi iš to, ką parašiau, paprašė toliau rašyti. Taip ir liko. Šiame žurnale dirbu jau dešimt metų.
Sunkiau yra juokauti rašant ar kalbant?
Juokauti rašant yra lengviau. Šiaip rašyti sunkiau nei kalbėti, nelabai mėgstu žmonėms rašyti laiškus ar žinutes, nes prisirašau žurnale. Tačiau juokauti rašant yra lengviau, nes kalbėdamas dažnai gali pasakyti, kas yra įžeidu, ne visai gražu, kas yra ne visai tai, ką norėjai pasakyti. Kaip sakoma, žodis ne žvirblis.
Tuo tarpu rašydamas kompiuteriu gali ištrinti ir parašyti iš naujo. Be to, kai parašai, tavo darbą perskaito redaktorius, kol gauni rezultatą, kurį drįsti rodyti kitiems. O kai kalbi, tai kartais būna gėda už tai, ką pasakei (juokiasi).
Ar pats skaitote tokius žurnalus kaip „Cosmopolitan“ ar „Žmonės“?
Žurnalų neskaitau. Tiek mažai turiu laiko, kad vos spėju skaityti savo mėgstamas fantastines knygas, kurios pasirodo knygynuose. „Žmonės“ man yra iš tiesų labai neįdomus žurnalas, tikrai neįsivaizduoju, kodėl jį skaito. Tai taip beviltiškai neįdomu ir nereikalinga.
Geriau jau žmonės skaitytų kokį nors žurnalą apie keliones, kur galima rasti kažkokios įdomios informacijos. Nesuprantu, ką ten žiūrėti – kur kokios ponios su kokia suknele kokią taurę kilnojo prie kokių lūpų.
Tai yra taip beviltiškai neįdomu, net negaliu apsakyti (juokiasi). Man ir į save neįdomu žiūrėti, kai mane nufotografuoja.
O Jūsų akimis žiūrint, „Panelė“ yra įdomus žurnalas ar ne?
Mano akimis žiūrint, „Panelė“ yra pakankamai gerai ir iš tiesų sąžiningai padarytas žurnalas. Sunku pasakyti, ar jis man yra tikrai įdomus. Man jau 41 metai, aš nesu panelė ir niekada ja nebuvau.
Bet aš kuriu žurnalą „Maxi Panelė“, ir man jis yra pakankamai įdomus. Šis priedas, nors ir nevisiškai, atspindi mano požiūrį. Darau taip, kad būtų truputį juokinga, truputį įdomu.
„Panelė“ apskritai yra gerai parašytas žurnalas, jis turi savo poziciją, kas man patinka. Jį dažnai kaltina tuo, kad jis daro blogą įtaką jaunajai kartai ar panašiai. Tačiau taip sakantys dažniausiai nebūna jo skaitę, tiesiog atkartoja kažkieno pasakytą nuomonę. O jei atseksi pirminį šaltinį, paaiškės, jog kažkas skaitė straipsnį apie kažkokį kvailį, kuris pats liepė parašyti, kad jis yra kvailys.
Jeigu būtų Jūsų valia, kokį žurnalą norėtumėte pats leisti? Koks žurnalas Jums tikrai patiktų ir būtų įdomus?
Aha! Dabar aš viską papasakosiu, o kas nors kitas ims ir padarys.
Tai bent kokią užuominą duokit.
Lietuvoje jau yra panašaus profilio žurnalų. Tai būtų gal truputį mokslinis, truputį informacinis leidinys. Bet tai neturėtų būti muzikinis žurnalas. Aš manau, kad muzikos reikia klausytis, o apie ją kalbėti nėra jokio tikslo.
Dar norėčiau sužinoti, kaip būtų galima tapti „Maxi Panelės“ žurnalistu. Kokiu būdu vyksta darbuotojų atranka?
Pas mus apskirtai nėra taip, kad ateisi, išlaikysi egzaminą ir tave priims. Niekada neprašėm ir nereikalavom kažkokių diplomų, išsilavinimo. Nereikalaujam jokių dalykų, kuriuos gali pasakyti išmokęs mintinai.
Jeigu norite tapti žurnalistu, pasiūlykite temą, idėją ir realizuokite ją. Mums reikia, kad žmogus turėtų tam tikrą stilių, mokėtų aiškiai formuluoti savo mintis, sugebėtų originaliai įvertinti dalyką, apie kurį rašo. Tiesiog visiškai nemėgstam štampų. Kartais tikrai būna labai plona riba tarp humoro ir pykčio, tarp juokavimo ir įžeidinėjimo. Visą laiką balansuoji ant tos ribos. Aš stengiuosi juokauti be pykčio.
Kadangi jau dirbate tokiame žurnale, pasakykite, kas labiausiai rūpi šiuolaikinėms panelėms?
Kadangi, kaip jau minėjau, nesu panelė, man sunku atsakyti į šį klausimą. Bet manau, kad kaip ir visais laikais, labiausiai joms rūpi berniukai (juokiasi) ir ką jie apie jas galvoja. Nemanau, kad kažkas labai jau keičiasi. Galbūt šiuolaikinei panelei reikia kitokios formos džinsų, kitokios formos batų. Bet tai tiktai forma, o esmė yra ta pati.
Visoms panelėms visais laikais labiausiai norisi patikti, norisi, kad jas mylėtų, norisi būti laimingoms. Galbūt tik nustatomi kitokie prioritetai. Dabar visos kažkodėl galvoja, kad reikia badauti, laikytis dietos ir būti lieknoms, nes tai vyrams patinka. Bet tai nėra teisingas požiūris, tai supaprastintas pasaulis.
Paskutinis klausimas: kur eina jaunimas?
Į senimą (juokiasi). Iš pradžių jaunimas būna jaunas, o paskui eina, eina ir pasensta. Kiekvienas eina savo keliu. Apskritai sunku atsakyti, koks yra jaunimas, kaip ir sunku atsakyti į klausimą, kokie yra lietuviai. Aš esu lietuvis, bet esu visai kitoks nei, pavyzdžiui, Henrikas Daktaras, ir visai kitoks nei aš yra koks nors Andrius Kubilius. Taip pat ir jaunimas, kuris vejasi vaiką, kad iš jo atimtų mobilų telefoną, tikrai eina visai į kitą pusę nei tas, kuris mokosi Harvarde.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Vitalija Kurlianskienė
