Ar pastaruoju metu jums atrodo, kad laikas staiga ėmė tekėti greičiau? Atrodytų, atsikėlėte gana anksti, turėtumėte viską suspėti, bet dienai baigiantis suprantate, kad padarėte tik menkutę dalį to, ką ketinote. Net kruopščiai susiplanavus dienotvarkę ir vadovaujantis efektyviausiais laiko planavimo principais, laukiamas rezultatas – šnipštas.
Kur dingo laikas? Gal faktą, kad jis „dingsta“, galima priskirti tik subjektyviems pojūčiams? O jei jis vis dėlto ėmė bėgti greičiau – galbūt galimą kaip nors pristabdyti? Laiko stygiaus fenomenas aiškinamas ne viena teorija. Pamėginkime peržvelgti bent keletą jų.
Matuojame Žemės pulsą
Maždaug prieš trisdešimt metų Jeruzalės Viešpaties šventyklos patarnautojai atkreipė dėmesį, kad alyva lempose sudega tris kartus greičiau nei anksčiau. Šiuo faktu susidomėjo mokslininkai ir pradėjo tyrimus. Be abejo, pati alyva tapo ne mokslinių atradimų objektu, o tik katalizatoriumi, įkvėpusiu pasaulio laiko tyrimus. Ir kas paaiškėjo?
Jau seniai buvo atskleista tam tikra planetos ypatybė. Paaiškėjo, kad Žemė turi savo pulsą. Tas pulsas, arba taktas, pavadintas Šumano rezonansu. Jis labai panašus į žmogaus širdies tvinksnius, maždaug 7,8 taktų per sekundę. Tokiu ritmu planeta pulsavo tūkstančius metų. Bet 1980-aisiais įrodyta, kad šis ritmas dėl neaiškių priežasčių pakito iki 12 taktų per sekundę. Esama hipotezių, kad kai ritmas pasieks 13 taktų per sekundę, Žemė per tris dienas visiškai nustos sukusis, o paskui ir vėl pradės suktis, tik į priešingą pusę. Toks įvykis sukels magnetinių polių inversiją, o kas nutiks po to – nežinia. Nuomonių ir teorijų – daug, bet visos jos susiveda į vieną – kad tai turėtų nutikti 2012 metais.
Ir vėl 2012-ieji? Be abejo, panašu į paranoją. Ir kaip šie moksliniai atradimai sietini su majų kalendoriumi? Nepamirškime, kad majų kalendorius baigiasi 2012 metais. O kalendorius – taip pat būdas matuoti laiką. Galbūt majai žinojo apie laukiančius pokyčius, taigi suvokė, kad vesti kalendorių toliau – beprasmiška. Kodėl? Ogi todėl, kad jau šiandien parą sudaro ne įprastos 24, o kur kas mažiau valandų! Žmogaus biologins laikrodis vis dar pripratęs prie įprastos paros, bet realiai jaučiame tik 2/3 jų, todėl neapleidžia jausmas, kad laikas ėmė skubėti.
Dėl visko kalta gravitacija?
Albertas Einsteinas ir reliatuvymo teorija tapo tikra revoliucija suvokiant laiką. Teorija paneigtas daugelio fundamentalių dydžių, pavyzdžiui, laiko, masės, ilgio ir kt., sąvokų pastovumas. Pavyzdžiui, Izaokas Niutonas mechanikos teorijoje laiką vertina kaip absoliutų. Mokslininkas rašė, kad laikas teka vienodai, nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Egzistavimo periodas arba amžius lieka toks pat, nesvarbu, koks judesių greitis – ar jie spartūs, ar lėti, ar jų apskritai nėra. Niutono mechanikoje laiko sinchroniškumas laikytas akivaizdžiu ir nepriklausomu nuo jokios atskaitos sistemų.
A. Einsteino reliatyvumo teorijoje teigiama priešingai. Atlikus eksperimentus paaiškėjo, kad Niutono teorija teisinga tik tam tikrais atvejais, kai keletas įvykių vyksta vienoje atskaitos sistemoje. Skirtingose atskaitos sistemose laikas teka nevienodai. Jei skirtingose kosmoso planetose pastatytume tikslius laikrodžius, rodančius idealiai vienodą laiką, po kiek laiko pastebėtume, kad jų rodmenys skiriasi. Skirtingos planetos erdvėje juda skirtingu greičiu, o kiekviena planeta – nepriklausoma atskaitos sistema.
Įvykių trukmė bus mažesnė toje atskaitos sistemoje, kurios taškas nejuda. Vadinasi, judantis laikrodis eina lėčiau nei nejudantis ir parodo didesnį laiko tarpą tarp įvykių. Pavyzdžiui, jei į kosmosą būtų paleistas kosminis laivas, kuris judėtų 99,99 procentais šviesos greičiu, pasak mokslininkų, šiam kosminiam laivui grįžus į Žemę, po 14,1 metų, joje būtų praėję 1000,1 metai. Kuo didesnis judančio objekto greitis, tuo lėčiau jame bėga laikas. Toks laiko sulėtėjimo reiškinys išmatuotas chronometrais reaktyviniuose lėktuvuose.
Kodėl laikas Žemėje ėmė tekėti greičiau? Žinome, kad norėdami sulėtinti laiko tėkmę turėtume padidinti planetos sukimosi aplink Saulę greitį. O kad laikas sutrumpėtų, greitis turėtų sumažėti. Taigi ar mūsų planeta išties ėmė suktis lėčiau? Pasirodo, taip! Ir ne be priežasties.
Pasak mokslininkų, padidėjusi šiluma Žemėje gali būti susijusi visai ne su planetoje vykstančiais vidiniais procesais, o atvirkščiai – su išoriniais kosminiais reiškiniais. Saulė – palyginti jauna žvaigždė. Ir ji vis auga. O kuo labiau ji dideja, tuo labiau artyn traukia Žemę.
Iš Žemės gelmių imame milijardus tonų naftos, dujų, nefrito ir kt. Šie ištekliai sudeginami ir paverčiami energija. Pastebėtas ir kitas reiškinys. Vykstant visuotiniam atšilimui, gana sparčiai tirpsta ledynai. Tai turėtų sukelti potvynius. Bet ir čia viskas atvirkščiai – Žemės vandenys senka. Šylant atmosferai didelė dalis vandens paprasčiausiai išgaruoja, išeina į kosmosą. Taigi Žemės masė mažėja. Pasak gravitacijos teorijos, bet koks Žemės masės sumažėjimas turėtų keisti jos orbitą. Be to, augančios Saulės trauka turėtų didėti.
Metai po metų, ratas po rato, Žemės planeta toliau keičia orbitą ir artėja prie Saulės. Jei palygintume Saulės sistemą su atomo modeliu, kur tam tikru atstumu vienas nuo kito esantys elektronai sukasi aplink branduolį, nesunku suprasti, kaip sumažėjo Žemės greitis. Elektronai, kurie yra arčiau branduolio, sukasi lėčiau. Taigi kuo arčiau prie Saulės planeta, tuo lėčiau ji sukasi aplienk šią žvaigždę – ją sulėtina galingesnis saulės gravitacijos laukas. Bet tai nereiškia, kad paroje teilks 23 ar 22 valandos. Jų liks tiek, kiek buvę – 24, tačiau tai jau bus nebe tos pačios 24 valandos kaip anksčiau.
Kiekvienoje atskiroje atskaitos sistemoje laikas teka skirtingai, tačiau jis teka vienodai tos sistemos stebėtojams. Taigi jei kosminiame laive tepraėjo 14,1 metų, o Žemėje – 1000,1 metų, vadinasi, kosmonautai kosminiame laive realiai išgyveno tuos 14 metų taip pat, kaip ir Žemėje spėjo prabėgti realus tūkstantmetis. Būdami skirtingose atskaitos sistemose jie tiesiog nejautė jokio skirtumo laiko tėkmėje, kiekvienas gyveno savu laiku – tiek pat sekundžių, valandų, dienų.
Kyla klausimas: kaip apskritai galime pastebėti laiko pagreitėjimą? Pasirodo, galime. Pirma, pagreitėjimas labai spartus, jis įvyko per itin trumpą laiko tarpą – maždaug vieną vidutinį žmogaus gyvenimą. Jei šis greitėjimas būtų išsitęsęs per keletą šimtmečių, veikiausiai niekas nieko nepastebėtų. Antra, pokyčiai vyksta vienoje ir toje pačioje atskaitos sistemoje – mūsų planetoje. Ir trečia, pokyčiai vis dar vyksta. Laikas vis dar greitėja. Ir tai vyksta taip greitai, kad žmonių biologinis laikrodis priverstas nuolat vėl ir vėl adaptuotis prie pakitusios laiko tėkmės. Planetos greitis šiuo metu nėra pastovus dydis, jis vis mažėja. Todėl šie metai prabėga greičiau nei praėjusieji, o kiti skubės dar labiau.
Ar galima laiką pasukti atgal?
Ar bent jau sulėtinti, kad 24 valandos truktų ir vėl tiek, kiek prieš keletą šimtmečių? Pasak mokslininkų, toks reiškinys tikrai įmanomas. Tik tam Žemės judėjimas aplink Saulę turėtų ir vėl pagreitėti. Jei šis greitis liausis mažėjęs ir taps pastoviu dydžiu, o Žemė ir vėl ims suktis identiška orbita, laiko greitėjimas liausis. Laikas vėl įgis įprastą pavidalą. Kitaip tariant, laiko tėkmės tolygumas priklauso nuo greičio pastovumo ir dydžio.
O gal tiesa slypi kažkur anapus?..
Galima prisiminti ir ezoterinę teoriją. Ja aiškinama, kad jau kelerius metus žmonės išgyvena dvasinį prabudimą. Visa žmonija žengia į naują erą ir įgyja naujų moralinių ir dvasinių vertybių. Tai – naujas žmonijos raidos etapas, nauja ketvirtoji dimensija, kur žmonių jausmai ir mintys reiškiasi beveik akimirksniu. Šiame gyvenimo etape gera ir bloga karma pas mus sugrįžta bemaž iš karto. Kaip tik todėl daugybė žmonių, galbūt nė nesuvokdami priežasties, tampa sąmoningesni, apsisprendžia žengti dvasinio tobulėjimo keliu, atsisako materializmo, godumo. Kaip tik šis faktas paaiškina ir didėjantį žinių troškimą, net jų alkį. Žmonija dvasiškai ir protiškai vystosi septynmyliais žingsniais. Be abejo, tai, kad ezoterinės žinios tapo pasiekiamos ranka, taip pat turėjo savos įtakos. Žmonės vos keletą dienų panaršę internete ar perskaitę keletą knygų įgyja tokių žinių, kurias anksčiau reikėdavo kaupti ne vienus metus.
Pasak šios versijos šalininkų, visi tie, kuriuos ankčiau laikėme pasaulio galingaisiais, pasikeis vaidmenimis su savo antipodais – vargšais, nes ateityje bus vertinami ne pinigai, turtai ir šlovė, o tik dvasinis ir protinis tobulėjimas. Todėl greičiausiai tie, kurie šiandien kovoja už materialinę gerovę, žus dėl nenugalimos baimės. Baimės prarasti žalingus įpročius, įprastą gyvenimo būdą ir tai, kas tokį ilgą laiką juos darė ypatingais – pinigus.
Box
O gal iš jūsų laiką... vagia?
Jei mokslinės ir ezoterinės teorijos jums atrodo neįtikėtinos, galima grįžti prie buitinių. Jei jums paroje nuolat trūksta valandų – pasitikrinkite, ar tik nebus į jūsų pasaulį įsisukę laiko vagys?
Internetas. Jei bent kartą per valandą po penkias minutes naršote socialiniuose tinkluose ar šiaip skaitinėjate su darbu nesusijusius straipsnius, prarandate net... 15 minučių. Būtent tiek reikia, kad dėmesio koncentracija ir mintys sugrįžtų į tą aktyvumo būseną, kokią buvote pasiekę prieš atsitraukdami nuo darbo.
Televizorius. Net fone įjungtas televizorius pasiglemžia jūsų dėmesį ir energiją. Tarsi jo nežiūrite, dirbate kitus darbus, bet... dėmesio koncentracija nė iš tolo neprilygsta tai, kuri būtų, jei tuos pačius darbus dirbtumėte be jokio fono ar su mėgstama muzika.
Telefonas. Žinutė draugei, skambutis mamai, užsiregistruoti pas gydytoją, paklausti draugės apie vakar vakarą... Atrodo, sugaišite vos keletą minučių. Bet neretai jų užtenka, kad pavėlutumėte į autobusą, paskaitą, pamirštumėte ką tik regztą mintį ir pan.
Cigaretės. Kiek kartų per dieną padarote pertraukėlę su cigarete? Gal pats laikas tą skaičių sumažinti bent jau per pusę?
Kava, arbata. Gal išgerkime kavos? Trumpa pertraukėlė, lengvas pokalbi su kolega – natūrali darbo dalis. Puiku, jei ji tetrunka 5–10 minučių. Bet jei realiai žvilgtelėję į laikrodį pamatuotumėte, kiek laiko sugaištate tokioms pertraukėlėms, gali būti, kad nemaloniai nustebtumėte.
Laura Mureikaitė
