Įsivaizduoji, kas būtų, jei reikėtų dėvėti čadras, atsisakyti vakarėlių naktiniuose klubuose - tiesiog sėdėti namie ir visą laiką skirti vyrui bei vaikams. O jei dar būtum ne vienintelė savo vyro žmona?!
Mūsų, euromoterų nuomone, kolegių iš Rytų gyvenimas tikrai nepavydėtinas. Bet kodėl tuomet jos nieko nedaro? Neleidžia religija? Kausto baimė? O gal joms visa tai normalu? Vakariečių nuomonių apie moterų gyvenimą pagal musulmoniškas taisykles prisiskaitome ir prisiklausome nemažai. Bet ar islamo moterys tikrai jaučiasi tokios varganos pelytės, kaip mums atrodo?
Istorijos pėdsakais
Istoriniuose metraščiuose randama žinių, jog musulmonų moterys net senovėje nebuvo įkalintos namuose: jos lydėdavo armijas per mūšius - patarnaudavo kariams, ruošdavo maistą, slaugydavo sužeistuosius. Islamas suteikė moterims tokias pat teises kaip vyrams sudaryti kontraktus, užsiimti verslu, savarankiškai uždirbti ir turėti pinigų. Taip pat politines teises: balsavimu pareikšti savo valią per rinkimus ir užimti valstybinius postus. O dabar prisiminkime Vakarų moterų kovas dėl lyčių lygių teisių pripažinimo. Dar tebedrąsu kalbėti apie moterų diskriminaciją islamo kraštuose?
Privilegijos
Islamo moteris atleidžiama nuo kai kurių religinių įsipareigojimų, pvz., nuo maldų ir pasninko menstruacijų ir gimdymo metu. Ji neprivalo lankyti pamaldų mečetėje penktadieniais. Priešingai nei vyras, ji neturi jokių finansinių įsipareigojimų. Kaip motina ji daugiau pripažįstama ir gerbiama Dievo akyse. Kaip būsima žmona turi teisę reikalauti iš savo būsimo vyro išpirkos, kuri taps jos nuosavybe. Ji turi teisę į visišką aprūpinimą ir visapusišką vyro paramą. Ji neprivalo dirbti arba dalytis su vyru šeimos išlaidomis. Kaip duktė ar sesuo ji turi teisę būti saugoma tėvo ar brolio.
Turtas
Islamas suteikė moteriai teisę paveldėti dalį turto - iki islamo ji ne tik negaudavo šios dalies, bet pati buvo laikoma vyro paveldėta nuosavybe.
Vyras pagal islamo įstatymus teikia paramą savo giminei: brolio šeimai (jei brolis miręs), seneliams, nedarbingiems tėvams, vaikams iš pirmesnės santuokos (jei tokių yra), savo šeimai, įskaitant žmoną ir vaikus. Moteris nėra įpareigojama tuo rūpintis. Ji turi visišką laisvę naudoti savo santaupas taip, kaip pati panorės.
Skyrybos
Skyrybos yra smerktinos. Tačiau tai nereiškia, kad ištuoka yra draudžiama.
Islamas santuoką pripažįsta islamo šeimos pagrindu ir nuo šeimos sukūrimo momento puoselėja meilės ryšį ir rūpestį šeima kaip žmonijos išlikimo ir gausėjimo sąlyga. Todėl skyrybos yra smerktinos. Tačiau tai nereiškia, kad ištuoka yra draudžiama. Be to, po skyrybų moteris nepaliekama likimo valiai. Islamas įpareigoja vyrus apmokėti skyrybų išlaidas ir materialiai remti vaikus po skyrybų. Skyrybų gali prašyti ne tik vyras, bet ir moteris.
Apranga
Hidžabą, kuris mus taip gąsdina, islamo moteris suvokia visiškai kitaip.
Mums sunku suprasti, tačiau islamo reikalavimą gobtis hidžabu musulmonė laiko ne prievarta ir pažeminimu, o privilegija. Moterų teisių gynėjų bandymai kovoti dėl islamo moterų teisės atsisakyti hidžabo patyrė visišką fiasko: pačios musulmonės jo nenori nusiimti. Vyrų nuomonė čia tikrai nieko nereiškia. Mes, vakarietės, manome, kad kuo daugiau kūno moteris uždengia, tuo mažiau laisvės ji turi. Islamo moteriai atrodo atvirkščiai: kuo labiau moteris apsinuogina, tuo pažeidžiamesnė ji yra. Kuo daugiau užsidengia, tuo didesnę vyrų pagarbą pelno.
Pasak hidžabą ginančių moterų, šitaip moteris tarsi pareiškia, kad nenori, jog su ja būtų elgiamasi kaip su preke. Šydas — orumo, o ne pažeminimo ženklas. Moterims leidžiama neapsidengti prie savo vyro, artimų giminaičių ir prie moterų. Musulmonės nesupranta, apie kokią laisvę kalba vakarietės. Jos negali suvokti, kodėl krūtų demonstravimas yra laisvės ir lygių galimybių išraiška. Jų nuomone, vyrai ir moterys yra lygūs ne galimybe demonstruoti savo kūnus, bet savo teisėmis. Tai, kad nusivilksi palaidinę ir pasišvaistysi krūtimis, dar nereiškia, jog esi lygi su vyrais. Jei užsidengsi kūną, nesiųsi automatiškai signalo, jog esi prispausta ir užguita.
Kita vakarietiškos laisvės pusė
Kiekviena mūsų turi savo nuomonę ir požiūrį į islamą, tačiau išklausyti antrą pusę visada pravartu. Juk vienos tiesos nebūna. Gal iš tiesų mūsų vakarietiškos visuomenės moterų laisvės nėra jau tokios tikros laisvės?
Kaip atrodyti, kaip elgtis, kaip mylėtis, kiek uždirbti, kiek sverti — šios ir panašios nuolatinės dilemos daugeliui moterų varo depresiją. Ne visos juk atitinka standartus. Standartus, kurie įkalina moterį jos pačios gyvenime, prikausto prie kažkieno nuomonės.
Kuri - rytietė ar vakarietė yra iš tiesų laisva?
Greta Kazlaitė
