Kai prieš metus netekau savo augintinės kalaitės vardu Svajonė, mano gyvenime atsirado tuštuma. Iš budizmo žinojau, kad tuštuma yra gerai, tačiau tikrovėje – pasakysiu atvirai – niekam jos nelinkėčiau. Taigi, nutariau tuštumą kuo skubiau užpildyti.
Prisiminiau turįs seną neįgyvendintą svajonę – išmokti vairuoti automobilį. Verčiau naujas automobilis negu naujas šuo, nusprendžiau. Prie šuns prisiriši. Netenki – skauda, lyg artimojo būtum netekęs. O automobilius žmonės keičia dažnai ir džiūgauja, giriasi naują įsigiję, o seno atsikratę. Net gėda prisipažinti, kad iki šiol neturėjau vairuotojo teisių. Taigi, užsirašiau į kursus. Ėmiau lankytis pas specialistus medicininei pažymai gauti. Pas psichikos specialistus niekuomet nebuvau lankęsis, todėl galvojau, kad padės antspaudą ir viskas. Bet kai registratorei papasakojau viską apie Svajonės netektį, tuštumą ir planus ateičiai, ji vis dėlto užregistravo mane pas psichiatrą.
Ant psichiatrės darbo pažymėjimo pamačiau jos vardą – Svajonė ir supratau, kad likimas ne atsitiktinai mus suvedė. Reinkarnacija netikiu, bet kažką panašaus su pirmąja mano Svajone ji vis tik turėjo. Galbūt todėl iš karto užsitarnavo mano pasitikėjimą.
– Kuo skundžiatės? Kaip miegate? – paklausė gydytoja.
– Tuštuma, daktare, mane vargina. O miegu prastokai.
– Iš kur ta tuštuma? Galbūt jūs manote, kad kažkas iš jūsų kūno kažką išėmė, pavyzdžiui, dalį smegenų? – neatitraukdama akių nuo kompiuterio ir mano naujai užvestos kortelės klausinėjo daktarė.
– Smegenų niekas neatėmė, bet šuniuką praradau, – pralemenau. Mano gerklėje radosi kažkoks gumulas, o akyse ėmė tvenktis ašaros.
Daktarė, laimei, mano akių nematė. O aš jos akyse spėjau pastebėti ugningą norą kuo greičiau man padėti.
Daktarė man pasiūlė vaistų. Sako: „Neišsigąskit, kad lapelyje bus parašyta, jog vaistai skirti šizofrenijai gydyti. Mažos jų dozės labai gerai migdo.“
Kito vizito metu daktarė vėl labai norėjo man padėti. Ji pasakė, kad reiks kurį laiką pavartoti dar ir antidepresantą – tiesiog, kad nuotaika geresnė būtų, – ir palinkėjo pagerėjus nuotaikai kuo skubiau užpildyti tą tuštumą.
Tiek metų matęs tik darbą ir namus su amžiną atilsį Svajone, nusprendžiau leisti sau pažinti pasaulį. O čia kaip tik ir paskutinės minutės pasiūlymas į Egiptą pasitaikė. Ir koks netikėtas sutapimas – savo viešbutyje Egipte sutinku daktarę Svajonę. Gydytoja mane atpažino. Pagyrė mano pasirinktą būdą tuštumai užpildyti ir prisipažino, kad ir ji pati negalėjo atsisakyti vienos vaistų kompanijos paskutinės minutės pasiūlymo.
Kitą kartą su daktare vėl susitikome poliklinikoje.
– Na, kaip? – paklausė daktarė. – Matau jūsų veide besišypsančią saulutę. Viskas puiku, belieka tiesiog tęsti gydymą.
Be to, daktarė pranešė, kad kitą mėnesį jos nebus – išvyksta tobulintis į konferenciją Bermuduose. Medicininio konferencijos pavadinimo nesupratau, bet daktarė trumpai paaiškino, kad konferencijoje bus gilinamasi, kaip kitose šalyse padedama užpildyti vidinę tuštumą. O kitam vizitui nurodė užsirašyti pas ją pavaduojantį kolegą – daktarą Svajūną. „Na ir daktarė, –pamaniau, – ne tik į kitą pasaulio kraštą trenkiasi dėl tokių kaip aš, bet dar ir savo kolegą dėl manęs sutrukdyti nepabijojo.“
Daktaro Svajūno irgi būta šilto žmogaus. Bronzinė jo veido spalva sakė, kad jis turbūt dėl tokių kaip aš taip pat buvo priverstas dalyvauti kažkokioje konferencijoje pietuose. Tik daktaras nebebuvo taip optimistiškai nusiteikęs mano atžvilgiu. Gal tiesiog egiptietiška saulės energija manyje jau buvo išsieikvojusi – jis mano akyse įžvelgė atsiradusią naują tuštumą.
– Atrodote kažko nusiminęs. Būsiu visai atviras, – tyliau prabilo daktaras, – labai gerbiu savo kolegę daktarę, bet šįkart, man atrodo, ji jums paskyrė nepakankamą gydymą. Turiu jums neeilinį paskutinės minutės pasiūlymą.
– Ką, ir pacientams vaistų firmos dovanoja keliones į Egiptą? Mielai ten nuvyksiu ir antrą kartą, – savo džiaugsmu pasidalinau su daktaru.
– Deja, ne. Bet aš jums galiu padovanoti išskirtinę galimybę dalyvauti naujo vaisto tyrime. Aš tiesiog jums šiek tiek pakoreguosiu vaistus. Esu beveik įsitikinęs, kad naujasis vaistas visiškai išvaduos nuo taip jus kankinančios tuštumos.
Kur dėsies, negi galėjau atsisakyti tokio viliojančio pasiūlymo. Nors ir ne Egiptas, bet vis tiek naujas vėjas mano gyvenime. Ir taip aš tapau išskirtiniu išskirtinio tyrimo dalyviu.
Viskas būtų lyg ir neblogai, bet grįžo daktarė Svajonė. Mano dalyvavimas naujo vaisto bandymo programoje ją džiugino mažiau negu mus su daktaru Svajūnu.
– Bandymai bandymais, o senų išbandytų gydymo priemonių nederėtų atsisakyti, – daktarė man primygtinai siūlė sugrįžti prie jos paskirto gydymo.
– O kaip su neeiline galimybe dalyvauti tyrime?
– Aš pasitarsiu su daktaru Svajūnu, – ramino ji mane. – Tik matote, mūsų darbo laikas nesutampa, susitinkame labai retai, todėl nepažadu, kad tai bus greitai. Bet kitą mėnesį aš su juo tikrai susitiksiu. Konferencijoje, Paryžiuje. Tada viską ir suderinsime. O kol kas vartokite ir mano, ir daktaro Svajūno paskirtus vaistus.
Kadangi kitą mėnesį abu mano daktarai dalyvavo konferencijoje Paryžiuje, nebuvo kam išrašyti vaistų, mane vėl aplankė jau pažįstama tuštuma. Jos neištvėręs įsigijau naują augintinę – taksų veislės kalytę ir pavadinau ją Svajone. Vargo su ja panašiai, kaip ir su vaistais – triskart per dieną: ryte, per pietus ir vakare. Bet šildo labiau negu vaistai ir Egipto saulės likučiai kartu sudėjus. Ir į konferencijas nevažinėja. O planus įsigyti vairuotojo pažymėjimą nutariau atidėti ateičiai. Sveikesniems laikams.
Teksto autorius: Psichologas Julius Kvedarauskas
