Neabejingi tėvai krizės laikotarpiu ne tik patys atsakingiau elgiasi su pinigais - uoliau taupo ir protingai leidžia, bet ir dažnai susimąsto, ką šiandien jie galėtų padaryti, kad jų vaikai ateityje turėtų stabilų materialųjį pagrindą po kojom? Atsakymas, kurį radau atsitiktinai man į rankas papuolusioje knygoje, - kiek netikėtas.
Pasirodo, investavimas į bendrovių akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą ar auksą ne visada užtikrina vaikų materialinę gerovę. Ką jau kalbėt apie tai, kad pirmiau reikia turėti ką investuoti...
Ne paslaptis, kad dauguma mūsų, statistinių lietuvių, geriausiu atveju banke kaupiame vadinamuosius vaiko pinigėlius, na, dar lieka stogas virš galvos, bet ir tai ne visiems. Vienintelė sugrįžtanti ir nenuginčijama investicija, anot knygos autoriaus Davido Oweno, - knygų skaitymas. Kodėl? Štai kokie autoriaus argumentai:
„Vaikai, kuriems nuo mažumės yra skaitoma, visam gyvenimui susiformuoja įgūdžius, kurių neįmanoma įgyti žiūrint vaizdo kasetes ar televiziją. Jie išmoksta geriau klausyti ir būna dėmesingesni mokykloje. Jų žodynas sparčiai plečiasi, o gramatika tampa mažiau paslaptinga. Tokie vaikai akimirksniu nepraranda domėjimosi idėja, kurią suvokti sunkiau nei televizijos reklamą. Vaikai išsiugdo kantrybę sekti sudėtingą problemą tol, kol ji bus išspręsta. Turėdami didžiules pamėgdžiojimo galias, vaikai patys pradeda geriau rašyti.
Skaitydami vaikams, padėsite jiems tapti godžiais skaitytojais, o godūs skaitytojai turi visą gyvenimą trunkančių pranašumų, kurių neįmanoma nusipirkti už pinigus. Daug skaitantiems vaikams geriau sekasi mokykloje, jie įstoja į geresnes aukštąsias mokyklas, gauna įdomesnį darbą, rašo įtaigesnes teisines pažymas ir rečiau skundžiasi, kad jiems nuobodu. Be to, tokius vaikus yra lengviau auklėti ir su jais smagiau bendrauti.
Visų svarbiausia yra tai, kad vaikai, kurie auga pasinėrę į knygas, išsiugdo gebėjimą atsakyti į savo pačių klausimus. Jei staiga jie susidomi gydytojais, vabzdžiais, kūdikiais, saulės sistema, žemės drebėjimais ar gaisrininkų automobiliais, šie vaikai žino, kaip gilintis į dalyką tol, kol jų smalsumas bus patenkintas. Pamažu vaikai susiformuoja įgūdį, kuris būdingas garsiausiems pasaulio mokslininkams: gebėjimą šviesti pačius save.
Visi šie pamažu atsirandantys įgūdžiai suaugusiųjų gyvenime turi ekonominę vertę. Labai raštingi darbuotojai turi milžiniškų konkurencinių pranašumų visose veiklos srityse. Mokantieji rašyti įtikinamus tarnybinius pranešimus darbuotojai greičiau pasieks tai, ko nori, nei tie darbuotojai, kurie šitaip rašyti nemoka.
Pavertę savo vaikus gerais skaitytojais, suteiksite jiems pranašumą, kuris išliks visą gyvenimą“.
O jūs ar skaitote savo vaikams?.. Mes stengiamės. Gimus Mažyliui rečiau, bet jei turiu daugiau laisvo laiko, griebiamės knygų. Ypač gerai jos nuramina per daug įsisiautėjusį Vyresnėlį. Iš padūkusio velniūkščio prie knygos jis virsta angeliuku.
Mažylis irgi klausosi skaitomų knygų broliui, savaip, bet klausosi: pavyzdžiui, nusijuokdamas visai nelinksmoj vietoj!.. Ne tik klausosi, bet ir pats tuo pačiu metu „skaito“ - graužia tokią kietą knygelę apie varliuką Fredį. Ji ir skirta tokiems „graužikams“. Labai dabar tinka Mažyliui tas apibūdinimas - knygų „žiurkiukas“.
Kaži ar čia kuo dėtas skaitymas, bet Mažylis be paliovos bubuoja, guguoja ir visaip kitaip čiauška, stebindamas aplinkinius. Net širdis sąla jo klausantis...
Ką skaitome mes?
Nelengva buvo pripratinti Vyresnėlį prie knygų. Nelabai žinojau, ką jam ir skaityti. Kai buvo pusantrų metukų, nupirkau knygelę „Kas kieme gyvena?“. Skaitydavau, atrodė, sau, nes Vyresnėlis tuo metu šokinėdavo ant sofos, stumdydavo mašinėles ir pan. Lioviausi jam skaityti... Bet po kokios savaitės jis priėjo, atsinešė tą knygutę ir sako: „Apūtys dajo ka ka jie kū!“ (Išversiu: „Gaidys daro ka ka rie kū“).
Po to su malonumu „suskaitėm“ iš tos pačios knygų serijos „Prieštarų kraitelę“ ir „Melų dainelę ir skaičius iki dešimt“.
Iki pat šiol jam knygų knyga – „Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“. Šią pasaką padovanojo buvusi Vyresnėlio auklė, kai jam buvo dveji su puse. Net neįsivaizdavau, kad tokia, mano akimis, nespalvinga ir neišvaizdi knyga taip patiks vaikui.
Pirmiausiai jį sužavėjo iliustracijos. Tamsių spalvų, itin baisiai nupiešta laumė ragana, graužianti kaulą (mylimiausias puslapis), kraujo upė ir pan. Žinia, visus berniukus vilioja pavojai ir pabaisos...
Tiesa, ta vargšė knyga jau taip „nuskaityta“, kad ir lipnia juosta, ir klijais, ir segtukais gelbstim ją...
Kita Vyresnėlio numylėtinė - Kosto Kubilinsko „Baravykas pagyrūnas“. Moka ją mintinai, todėl deklamuoja pasitaikius bet kokiai progai. Ištempęs ausis klausosi ir „Buratino nuotykių“.
Dabar į sapnų karalystę nukeliauti padeda „Milžinų pasakos“. Kiek ilgokos, bet kai išmeti „nereikalingus“ sakinius, pasidaro visai tokios nieko...
Tai labiausiai mėgstamos Vyresnėlio knygos.
Ar skaityti komiksus?
Kartais norėčiau, kad Vyresnėlis kuo greičiau persirgtų tuo žmogaus-voro „maru“... Ypač kai vis dažniau paprašo paskaityti ne kokią normalią knygą, o tuos „Žmogaus-voro“ komiksų žurnalus. Nemoku jų skaityti, nes pati nieko nesuprantu. Todėl džiaugiuosi, kad šią „pareigą“ perima vyras. Jis spontaniškai perkuria ir perdaro komiksų sakinius į normalius, juokingus. Net pačiai tada įdomu. Antra vertus, šiuos skaitalus paversdamas įdomiais, vyras lyg ir skatina Vyresnėlį jais dar labiau žavėtis?..
Esu skaičiusi, kad nereikia skubėti vaikams brukti savo literatūrinio skonio. Tegu pirma susidomi knyga, skaitymu. Skaityti verta net ir tai, kas mums atrodo nereikalinga ir neįdomu. Laikui bėgant vaikas ims pats rinktis „teisingus“ tekstus. Tereikia šiek tiek laiko ir kantrybės.
Jei dar nepradėjome skaityti...
...kuo greičiau pradėkime. Nerasim niekur parašyta, kad skaitymas vaikams yra negerai! Iš pradžių, aišku, reikės kantrybės. Tik nemeskim šio „reikalo“, nors ir atrodys, kad vaikas mūsų nesiklauso. Iš tikrųjų jis girdi, tik pati vaiko prigimtis neleidžia nustygti vietoje...
Jaukinant mažylius prie knygų puikiai tinka leidiniai su lipdukais. Leisdavau Vyresnėliui juos klijuoti bet kur, kad ir aukštyn kojom, o aš tuo tarpu skaitydavau. Dėl to nuolat pirkdavau žurnalą „Nykštukas“. Daug lipdukų, prasmingi tekstukai.
Pradėti niekada nevėlu. Vaikai imlūs naujovėms, tad nauja veikla netruks juos sužavėti. Lengviausia yra pasakyti „Mano vaikui nepatinka skaitymas, jis nesiklauso“ ir pan.
Kuo anksčiau ir dažniau jam skaitysime, tuo lengviau jį prie skaitymo įpratinsime... Be to, jei nemėgstate žaisti su savo vaiku lėlėmis ar mašinėlėmis ir kt., skaitymas tampa alternatyva, tam tikru žaidimu, suartinančiu jus. Ir tikrai neabejotina investicija į vaiko ateitį.
