„Kol vienos merginos (iš pasakos) ašaras perrėkė Kaziuko mugė ir jau so yesterday kalbėti apie tai, būsiu nemadinga.
Kartais pabrowsinu ir paskaitau selebričius, vieną kitą ir pažįstu. Kiaurai matau žmones susisukusius į depresijos „lavašą“ ir tuos, kurie vadinami sėkmingais, bet po visu tuo jaučiasi labai nelaimingais. Dažnai už mane atsako į klausimą „tau tai tikrai sekasi puikiai!“, tada net nebesigilinu ir numurkdau galvą.
Paskutinius +5 metus sergu bipoliniu sutrikimu (arba kaip prie sovietų sakydavo maniakine depresija). Tai nėra taip jau blogai, nes būna ir perdėto polėkio gyvenimui, bet po jo vožia juodas periodas. Back to black, sakau.
Pagal antidepresantų vartojimą Europoje pirmauja Lietuva ir Portugalija, jau nebesakysiu, pagal ką dar Lietuva pirmauja šioje temoje. Šiemet ir aš pradėjau gydytis.
Mažiausiai kartą per mėnesį kalbu apie kūrybą ir kaip rasti jėgų veikti. Nors tarp mūsų tiek daug sergančių, apie tai prisipažinti gėda. Dėl to, kad nurašys ir laikys nesveiku, čia mano pirmas prisipažinimas. Bet niekas iš šių žmonių nenori gailesčio, čia svarbiausia artimųjų dėmesys ir pagalba išsprendžiant problemas, nukreipiant gydytis. Nors nesimato akivaizdžiai, tai blogiau nei lūžusi koja, nes gali sulaužyti gyvenimą. Viskas įveikiama, jau žinau. Stiprūs tiek, kiek kartu geba atsikelti, svarbiausia, nebūkime abejingi ir pastebėkime savo artimus. Būtent jie man ir padėjo būti čia ir būti stipriai“, - savo įraše pasakojo J. Vaitkutė.
