Pradžiai, iš kur išvis atsirado tradicija palikti arbatpinigius? XIX amžiaus Anglijoje veikė taip vadinamieji „arbatos sodeliai“, gražios ir tvarkingos arbatos gėrimo vietos, kurias ypač mėgo aukštuomenės damos, be palydovo negalėjusios lankyti tuo metu nepadorumu garsėjančių kavinių. Tačiau tų „sodelių“ virtuvės buvo toli nuo stalų, tad nešama arbata greitai atšaldavo. Todėl ant stalų stovėjo skardinės su inicialais T.I.P.S., reiškiančiais „To Insure Prompt Service“ (angl. „užtikrinti tinkamą aptarnavimą“).
Jei „sodelio“ lankytojas pageidavo, kad jo arbata būtų atnešta kuo greičiau, įmesdavo į tą skardinę monetą. Jos dzingtelėjimą į dugną padavėjai greičiau ir išgirsdavo, greičiau tą stalą ir aptarnaudavo. Taigi, istoriškai arbatpinigiai atsirado kaip skatinimo priemonė.
Amerikoje, kuri mielai kopijuodavo angliškas tradicijas, arbatpinigiai Didžiosios Depresijos metu įgijo kiek kitokį statusą, kurio pagrindu ir susiformavo dabartinė nuost
ata arbatpinigius laikyti kažkuo „privalomu“. Mat, būtent tada, apie 1930-uosius, ne tik kavinių ar restoranų lankytojai, bet ir praktiškai visų paslaugų vartotojai suvokė, kad jiems patarnaujančių bendrapiliečių atlyginimai yra katastrofiškai maži, todėl arbatpinigiai pasidarė savotiška pašalpos forma. Toks požiūris išliko iki šių dienų, negana to, dar įgijo ir dažnai mums nesuprantamų formų – „privalomų“ arbatpinigių, arbatpinigių apmokestinimo, konfliktų, kylančių dėl arbatpinigių kiekio ir t.t.
Atsimenate Q.Tarantino filmo „Pasiutę šunys“ sceną, kai papusryčiavę banditai pradeda ginčytis, ar reikia palikti padavėjai arbatpinigių? Nenorintis tai daryti tvirtina, kad „ji nepadarė nieko ypatingo“. Žinoma, daugumo nuomonė laimi ir arbatpinigius tenka palikti visiems. Tai yra būtent tai, ko europiečiai nesupranta ir vargu ar kada supras – Amerikoje arbatpinigiai nuo seno yra moralinė pareiga.
Su mada palikti arbatpinigių, beje, buvo kovojama Sovietų Sąjungoje, galbūt tai paaiškina, kodėl išvis iškyla klausimas, ar jų palikti. NEPo laikais prakutusių verslininkų bravūros ir mados švaistytis banknotais oficiantams sovietų valdžia negalėjo toleruoti, nes tai simbolizavo darbo žmogaus pažeminimą ir sąlygojo kitas gero darbo motyvacijos formas, visiškai nepriimtinas bolševikų ideologijai. Arbatpinigiai beveik visada yra nuslepiami ir nedeklaruojami pinigai, už kuriuos nemokami jokie mokesčiai, todėl kaip paskatinimo-atsiskaitymo forma jie tuo pačiu yra socialiai ydingi.
Ir daugelis mūsų nepalieka arbatpinigių ne todėl, kad mes esame šykšti tauta. Daugelis mūsų vis dar esame įsitikinę, kad arbatpinigių palikinėjimas ir jų kiekis yra susiję su tuo aptarnavimo lygiu, koks mums buvo pateiktas, tarsi kaip savaime suprantamas dalykas, kad ruoniui reikia duoti žuvį už pavyzdingai atliktą pratimą. Tai gali skambėti romantiškai, bet šiais laikais jau nebeatitinka tikrovės.
Arbatpinigiai už suteiktų paslaugų kokybę jau seniai nuėjo į nebūtį – nesitikėkite, kad Jus aptarnaujantys žmonės vertins Jus už tai, koks esate iš tikrųjų. Tiesą sakant, jiems tai mažiausia rūpi. Tačiau jie visada reaguos į Jūsų pinigus. Todėl šiandien daugelis žmonių išvis nepalieka jokių arbatpinigių tiesiog iš baimės, kad gali palikti per mažai, ar jaučiasi nepatogiai, jei išvis nieko nepalieka. Kitais žodžiais, pinigų dovanojimas verčia prakaituoti. Spėju, daugelis vyrų jaučiasi laisviau sumokėdami prostitutei, nei palikdami padavėjai penkis (na gerai, du) litus.
Ir, žinoma, netgi norint palikti arbatpinigių, mus visada slegia faktas, kad reikia mokėti juos duoti teisingai. Kad niekas neliktų nuskriaustas. Kadaise garsiajam iliuzionistui Arvydui Stoniui už puikų pasirodymą aš pasiūliau jo arbatpinigius išsitraukti iš mano piniginės man nematant, pasinaudojus savo mikliaisiais pirštais, kuriais jis mus žavėjo visą vakarą. Sykį Belgijoje gatvės mimui sumokėjau įmesdamas į jo padėtą skrybėlę nematomą banknotą. Gerai, kad mano gyvenimo kelyje pasitaiko humoro jausmą turintys žmonės.
Neduoti išvis arbatpinigių taip pat nėra gerai siekiant pagerinti servisą restorane. Jei Jums kažkas nepatinka, verčiau tai pasakykite, o ne bauskite šykštumu. Mat, daug žmonių, būdami nepatenkinti savo maistu ar aptarnavimu, tai pabrėžia savo kompanijai, tačiau padavėjai priėjus sako, kad viskas gerai. Padavėjai labiausiai ir nekenčia tų, kurie nepalieka arbatpinigių, nes neturi jokios priežasties manyti, kad ką nors padarė ne taip.
Taigi, jei taip jau veržiatės suteikti pašalpą žmogui, kurio Jums gaila, tačiau kuris už ją nemokės jokių mokesčių, ir Jūsų senelė negaus didesnės pensijos, atminkite, padavėjai Amerikoje paliekama mažiausiai 15 procentų nuo sąskaitos sumos, 20 procentų „už geras paslaugas“, 25 procentus už „labai gerą aptarnavimą“. (Skaičiai yra labai svarbu, nes davus netinkamą sumą, galima susilaukti užgauliojimų). Padavėjai Europoje – 10 procentų už „patenkinamą aptarnavimą“, 15 procentų už „labai gerą“. Optimalus skaičius – 12 procentų nuo bendros sąskaitos sumos.
Tačiau pagalvokite ne vien apie padavėjas. Apsižiūrėkite aplink ir išvysite, kiek dar daug žmonių atlieka Jums paslaugų, už kurias Jums niekada net nešauna į galvą palikti arbatpinigių. Žinoma, su mokytojais, gydytojais, kunigais ir policininkais atsiskaitoma visiems įprastais būdais. O kaip elgtis su, pavyzdžiui, duobkasiu? Argi jis taip pat nenusipelno arbatpinigių „už gerą darbą“? O šiukšlių išvėžėjai? O gatvės šlavėjas? O sargas?
Visi tiesiog atliekame savo darbą, ar ne? Išskyrus padavėjas, viešbučių kambarines ir taksistus.
