Iki Kalėdų likus daugiau nei mėnesiui sesuo K. Mažuknaitė stoja prie sunkios elektrinės keptuvės ir ilgai nuo jos nebepasitraukia.
Kepa vienuolės
Ant Kūčių vakarienės stalo gali nebūti silkių, obuolių, netgi kūčiukų su aguonpieniu. Tačiau net ir didžiausio vargo prispaustieji tą stebuklingą vakarą pasidalija tuo, kas svarbiausia, bet neparduodama jokiame prekybos centre – plonyčiu, kone permatomu baltu paplotėliu, simboline duonele, per kurią į kiekvienus namus ateina Dievo dvasia.
Bažnyčiose per adventą dalijami kalėdaičiai į Lietuvą atkeliauja dažniausiai iš kaimynės Lenkijos, kur jie gaminami pramoniniu būdu. Tačiau panevėžiečiai jau rytoj šventą vakarą lauš sušildytus rankų šilumos – iškeptus Panevėžio vienuolių.
Per dieną – šimtai kalėdaičių
Dar gerokai iki advento pradžios prie keptuvių stojusios Dievo Apvaizdos vienuolyno seserys šiais metais skaičiuoja iškepusios apie 40 tūkst. kalėdaičių. Jie jau išdalyti Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bei Kristaus Karaliaus katedros parapijiečiams.
„Kvietiniai miltai ir vanduo – jokio cukrelio. Neprasimanykit per Kūčias“, – juokaudama kalėdaičių receptą išduoda patyrusi jų kepėja sesuo Kazimiera Mažuknaitė.
Kaip ir kiekviena gera šeimininkė, miltų ir vandens proporcijas vienuolė nustato iš akies. Skaičiuojama, kad 9000 kalėdaičių iškepti prireikia bent dviejų maišų po 25 kg miltų.
Kad kepti kalėdaičius – juokų darbas, gali atrodyti tik to niekada nebandžiusiesiems. Užmaišiusi didžiulį dubenį skystokos lyg blyneliams tešlos K. Mažuknaitė į vienuolyno rūsyje esančią mažutę virtuvėlę įsiprašiusiems „Sekundės“ korespondentams pasiūlė patiems išbandyti Kūčių vakaro paplotėlių kepimo subtilybes.
Nustebina keptuvės užvožiamo dangčio svoris. Nepatyrusiam kepėjui prireikia abiejų rankų tokiam nuleisti. Bet ne sesutei Kazimierai. Trečius metus iki Kalėdų likus daugiau nei mėnesiui vienuolyno rūsyje ji stoja prie sunkiosios elektrinės keptuvės ir ilgai nuo jos nepasitraukia.
Per dieną po 10–12 valandų vienuolė praleidžia stovėdama ir kepdama paplotėlius, pasklisiančius po tikinčiųjų namus. K. Mažuknaitė per dieną iškepa apie 800 lygių, dailiais krašteliais kalėdaičių su Betliejaus paveikslėliais.
Vienuolė gūžtelėja pečiais: tiek kalėdaičių jai neatrodo nei daug, nei mažai.
Iškepti – tik trečdalis darbo
Paplotėlių dailumas – įgudusios šeimininkės savotiška vizitinė kortelė. Kad tokie išeitų, ne tik reikia tinkamo tirštumo tešlos, bet ir į keptuvę jos lygiai užpilti nei šaukštu daugiau, nei mažiau.
K. Mažuknaitė paguodžia: ir jai teko daug kalėdaičių sudeginti, kol įgudo. Kažkada iš Kauno parsivežta keptuvė sena ir temperatūros nerodo. Bet vienuolė dabar jau žino: tešlai supilti ir paplotėliui iškepti užtenka minutės.
„Kepti kalėdaičius – pagyvenusių žmonių darbas. Jaunam kantrybės neužtektų. Bet didelis malonumas patarnauti parapijai – visiems broliams ir seserims“, – nors ir pavargusi po sunkaus kepimo maratono, vis tiek laiminga K. Mažuknaitė.
Pasak vienuolės, iškepti – tik trečdalis darbo. Kol viena per dienas stovi prie keptuvės, kitos seserys iškeptus ir ataušusius vaflinius papločius tvarko.
Pirmiausia sudrėkina, kad popieriaus pjaustykle būtų dailiai apkerpami kraštai – iš vieno tokio papločio sukarpomi aštuoni kalėdaičiai.
Drėkinama irgi neįprastai: į specialias dėtuves surikiuoti papločiai pusantros valandos laikomi garų pilname kambaryje. Taip paruoštų kalėdaičių krašteliai būna ne šiurkštūs, o slidūs ir malonūs paliesti.
Iš tėviškės kviečių skanesni
Supjaustytus kalėdaičius vienuolės sudeda į vokus po du–septynis. Dėžės su savotiškais laiškais tikintiesiems pasklinda po Panevėžio bažnyčias. Pirmąjį advento sekmadienį, šiais metais sutapusį su kalendorinės žiemos pradžia, kunigams kalbant liturginę maldą, pašventinami vienuolių iškepti paplotėliai ir jie virsta kalėdaičiais – kasmet Kūčių vakarą atkeliaujančiu Kūdikėliu Jėzumi, nešančiu taiką ir ramybę į kiekvienus namus, į kiekvieno širdį.
K. Mažuknaitė juokiasi, kad lietuviški rankų darbo kalėdaičiai, nors iškepti tik iš miltų ir vandens, vis tiek skanesni už pramoniniu būdu pagamintus lenkiškus.
„Tėviškės laukų kviečiai kitokie nei lenkiški. Juk ir braškės iš toliau atvežtos ne tokios skanios kaip iš savo daržo“, – palygina vienuolė.
Panevėžio Dievo Apvaizdos vienuolynas pastatytas 1997-aisiais. Nuo tada jame seserys ir kepa kalėdaičius, o kartą per mėnesį įjungia ir keptuvę komunikantams – šv. Mišiose dalijamoms ostijoms.
Iki pastatant vienuolyną seserys triūsdavo namuose prie keptuvėlių, iškepdavusių tik po vieną kalėdaitį. Kai kur kaimo bažnytėlėse, vienuolės girdėjo, dar ir dabar kalėdaičius kepa zakristijonai ar pamaldžios senutės.
Vienuolės irgi linksminasi
Dievo Apvaizdos vienuolyne gyvena septynios vienuolės ir dvi jų globojamos senolės. Tačiau Kūčių vakarą prie stalo susėda net septyniolika seserų. Susirenka ne tik panevėžietės, bet ir iš Biržų, Utenos – visos, kurios turi sveikatos ateiti, atvažiuoti. Sesutės stalą nukrauna būtinai pačių keptais kūčiukais, pagardintais aguonų pienu, paragauja barščių su grybais ar šiuo Kūčių gardėsiu įdarytų virtinukų, skrylių, paskanintų saldžiu aguonų užpilu, išverda spanguolių kisieliaus, išrikiuoja įvairiai paruoštos silkės lėkštutes. Vienuolių stalo gardėsis – kvietiniai kotletukai. Padaiginti kviečiai išverdami, sumalami, į masę pridedama daug svogūnų, mėsos prieskonių, o iškepti užpilami grybų arba tiesiog pomidorų padažu.
Žinoma, visų svarbiausia, kad dalijamasi vienuolyne keptais kalėdaičiais – vienybės su šalia esančiuoju ir Dievu simboliu.
Skurdo ašaros Kūčių vakarą
Vienuolyno generalinė vyresnioji Jūratė Marcinkevičiūtė šypsosi: po susikaupimo, rimties ir ramybės kupinos Kūčių vakarienės seserys leidžia sau papramogauti.
Po vienuolyno skliautais aidi jų giesmės, iš po staltiesės traukiama šiaudų, klausomasi, ką Dievas sako. Pastarasis žaidimas – įdomiausias, bet jam ruošiamasi ilgiausiai: vienuolės traukia iškarpytas snaiges, angeliukus su ant jų surašytomis prasmingomis mintimis, linkėjimais.
„Nuostabiausia, kad ištraukęs pajunti, jog būtent šita mintis tau ir yra skirtoji“, – Kūčių stebuklu džiaugiasi sesuo Jūratė.
Nepaprastą vakarienę ne kartą yra pertraukęs čaižus vienuolyno durų skambutis. Kai nebėra kur eiti, varguoliai randa kelią pas gailestingąsias seseris.
„Pernai verkdama atėjo moteris. Sako, neturiu, ką ant stalo padėti, nors bulvių duokit. Du vaikai Kūčių laukia, o vyras geria“, – ašaras išspaudžiančio prašymo negali pamiršti J. Marcinkevičiūtė.
Vargstantiesiems atitenka ir neišdalyti, nešventinti kalėdaičiai, likę po Kūčių. Kremu ar paprasčiausia uogiene pertepti paplotėliai virsta skanėstais labdaros valgyklų lankytojams.
Dievas dalijasi savimi
Nors lietuviai paskutiniai Europoje priėmė krikštą, tačiau vieni iš nedaugelio sugebėjo iki šių dienų išsaugoti seną tradiciją per Kūčių vakarienę dalytis kalėdaičiu.
Kalėdų išvakarėse prie stalo susėdę jį laužia tik buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautos, priėmusios katalikų tikėjimą, – lietuviai, lenkai, dalis baltarusių, taip pat ukrainiečiai, slovakai. Netgi pamaldumu garsėjantys italai Kūčias švenčia be kalėdaičių, sočiai ir nesilaikydami pasninko šveičia nacionalinį patiekalą – lęšiais kimštą kiaulės koją.
„Kalbėti apie kalėdaičio ištakas labai sudėtinga, nes jos siekia dar keturioliktąjį amžių. Tradicija laužti kalėdaitį į Lietuvą atėjo iš Lenkijos ir gerokai vėliau, mūsų šalyje įsišaknijus krikščionybei“, – „Sekundei“ teigė Panevėžio vyskupijos kurijos kancleris, kunigas Saulius Černiauskas.
Anot jo, kalėdaitis ne visada atrodė toks plonytis, kokį dabar įpratę matyti. Lietuvos muziejuose saugoma kepimo formų, kuriomis kadaise buvo kepti kur kas storesni paplotėliai.
„Kristus mirdamas mums paliko save duonos pavidalu. Duona, kurią laužiame Kūčių vakarą, išreiškia gimusį Dievą. Anksčiau į namus tikintieji nešdavosi ne kiekvienam šeimos nariui po kalėdaitį, o vieną bendrą duonelę ir, susėdę prie stalo, ja dalydavosi. Tai simbolizuoja, kad gimęs kūdikėlis Jėzus aplanko ne tik Dievo tautą – Bažnyčią, bet ir kiekvieno namus. Dievas mums save atiduoda, tai jis parodė pasiaukodamas ant kryžiaus“, – sako kunigas S. Černiauskas.
Be lenkiškų neišsiverčia
Lietuvos vienuolynai nespėja prikepti kalėdaičių tiek, kad užtektų visiems šalies tikintiesiems. Todėl, pasak kunigo S. Černiausko, jau tik vienoje kitoje parapijoje maišoma tešla ir kepami paplotėliai su Kalėdų iliustracijomis. Lietuvos kunigai neišsiverčia be lenkiškų kalėdaičių.
O jų į miestų ar kaimų maldos namus pasibeldžia net ir nežinantieji tikrosios tokių paplotėlių prasmės.
„Kalėdaičių bažnyčiose galima įsigyti jau nuo pirmojo advento sekmadienio, bet pasitaiko ateinančiųjų prieš pat Kūčių vakarienę paprašyti „šitų, kuriuos valgo per šitas“. Tada norom nenorom kyla klausimas, kam tau, žmogau, jų reikia, jei per visą adventą nesuradai nė vieno sekmadienio ateiti į bažnyčią ir netgi negali prisiminti Kūčių vardo“, – stebisi dvasininkas.
Anot jo, liūdna, jei Kūčios ir Kalėdos suvokiamos kaip paprasta metų šventė, kai susėdama prie stalo, bet dėl ko – nemąstoma.
„Linkiu, kad mes per šias Kalėdas, Jėzaus Kristaus – Dievo Sūnaus – gimimą įsileistume Jį į savo širdis ir šeimas, tarpusavio santykius, ir ne tik per šventes, bet ir kasdien neišvarykime Jo lauk, atraskime su Juo draugystės ryšį, kurį galime puoselėti atjausdami vienas kitą, malšindami tarpusavio nesutarimus, nustoję vienas kitam priekaištauti ir kelti nepasitenkinimą. Sustoję kasdienybės rutinoj mes atpažinsime Jį nuskriaustojo ir nelaimingojo veide, maldoje, Jo žodyje“, – Kūčių išvakarėse linki kunigas S. Černiauskas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
