Filmas savo kelią į didžiuosius ekranus pradėjo dar prieš kelis metus, kai filmo kūrėjai susidomėjo emigracijos tema. Komanda išsikėlė tikslą apie socialiai jautrią temą kalbėti originalesne kalba, nei įprasta matyti pilkoje laikraščių statistikoje. Emigracijos mąstai dideli, tačiau stebėdami vis kintantį migracijos paliestų šeimų skaičių, neįsivaizduojame, kas slypi už jo. Pažadinti tokį gilesnį suvokimą buvo vienas iš pagrindinių kūrėjų tikslų. Prieš premjeras visuose didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose, savo mintimis apie filmą dalinasi scenarijaus autorė Birutė Kapustinskaitė ir vaikų dienos centro „Duok ranką“ vaikai bei darbuotojos.
Plonytė fantazijų ir realybės riba
Kuriant istoriją „norėjosi nuotykių, vaikiško tikėjimo neįtikimu ir pavojų”, - pasakojo scenarijaus autorė Birutė Kapustinskaitė, - „Rytų Europos pasaka vaiko akimis - toks buvo mūsų pasirinktas kelias kalbėti apie emigracijos žalą vaikams, o tuo pačiu ir ateities kartai. Palikti be vedlio, be tėvų, jie turi susigaudyti tarp to, kas tikra, ir to, kas jų fantazijos vaisius - gimęs tam, kad sumažintų jų pasimetimą ir vienišumą”. Tai lyg šiuolaikinė Pepės Ilgakojinės istorija. Pepės, kurios tėtis – pradingęs jūrų kapitonas, o mama – angelas danguje. Susitelkimas į vaiką bei jo kuriamą pasaulį nulėmė ir filmo koncepciją – ryškios, pasakiškos spalvos, charakteringi personažai, atgyjantys daiktai. Visa tai – vaiko fantazijų pasaulio atspindys. Tai, kaip pabrėžia filmo kūrėjai, nėra istorija apie išvažiavusius tėvus. Tai pasimetusio vienišo vaiko kelionė plonyte riba tarp fantazijų ir realybės. Filmas nėra pesimistinis. Fantazijų rūkui prasisklaidžius, išlieka viltis, kad vaikai turi tai, ką gali vadinti namais, kur gali jaustis saugūs ir mylimi.
Lietuviškos vilos vilaitės
Lietuvoje vaikai, kaip ir Pepė, belaukiantys sugrįžtant pradingusių tėvų, yra linksmi, išradingi ir draugiški. Jiems patinka krėsti išdaigas ir smagiai juoktis. Kaip ir kiekvienas vaikas, jie turi daugybę fantazijų, įsivaizduojamų draugų, spalvingą įsivaizduojamą pasaulį. Kaip ir visi vaikai, jie kažko bijo: baubo spintoje, tamsos, Anglijos karalienės ar Norvegijos trolių... Kiekvienas iš jų ilgisi šilumos, jaukumo, švelnaus apkabinimo ir to saldaus saugumo jausmo, kurį gali suteikti šeima.
Tokie linksmi vaikai, besilankantys „Gelbėkit vaikus“ dienos centruose tapo filmo herojės prototipais. Jie – vieni svarbiausių žiūrovų ir vertintojų. Todėl filmo audinys dvisluoksnis: pirmasis – nuotaikinga mažos mergaitės kelionė vaduoti savo pradingusių tėvų; antrasis – apie vienišumą, neigimą bei skausmą kalbantis leitmotyvas, pabaigoje nušvintantis šviesiomis vilties spalvomis – kad ir kas benutiktų, yra vieta, kurią gali vadinti namais. Dienos centro „Duok ranką“ vaikai buvo pakviesti į išskirtinę filmo peržiūrą. Krykštaujantys mažieji skubėjo į kino salę norėdami išvysti filmą bei pačius save, nes pavasarį, vykdant filmavimo darbus, mažieji žiūrovai trumpam buvo tapę aktoriais.
Paklausti, ką jie mano apie ekrane matytą istoriją, mažieji netvėrė džiaugsmu:
„Filmas man labai patiko. Labai džiaugiuosi, kad jame dalyvavau. Sužinojau kaip filmuoja filmus ir panašiai. Buvo labai džiugu susipažinti su filmo kūrėjais, nuostabu buvo vaidinti. Tad labai ačiū, kad mus priėmėt ir ačiū už nuostabiai praleistą laiką.” (Gabrielė, 12 m., kalba netaisyta)
„Man patiko VISKAS, absoliučiai viskas, o labiausiai man patiko filmuotis. O pats filmas buvo tiesiog nepakartojamas.” (Greta, 14 m., kalba netaisyta)
“Aš žinau, ką išgyveno Milda, nes mano pačios vyresnė sesė buvo išvažiavusi į Angliją, ir ilgai negrįžo. Man jos labai trūko... Gaila, kad tėvai palieka savo vaikus, nes šeima visad turi būti kartu, kas bebūtų. Tikiuosi Mildos (pagr. Herojės – aut. past.) tėvai galiausiai grįžo namo pas ją ir jie gyveno ilgai ir laimingai.” (Violeta, 13 m., kalba netaisyta)
Mažiesiems džiūgaujant, dienos centro darbuotojos braukė susijaudinimo ašaras: „Po filmo gimusios aktyvios diskusijos įrodo, kad mes dirbame ne veltui...“
Sidabrine gerve Lietuvos kino apdovanojimuose įvertintas filmas “Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus” bus trumpiausias, atskiru seansu rodomas filmas Lietuvos kino teatrų istorijoje. Filmo kūrėjai tiki, kad 30 minučių trunkantis, visai šeimai skirtas filmas taps patrauklia pramoga ir tėvams ir mažiesiems kino teatrų žiūrovams. O filmo platintojai mano, kad žiūrovus į sales suvilios ir žemesnė nei įprastinė, specialiai trumpametražiam filmui pritaikyta bilieto kaina.
