Knygos „Angelofilai: trys istorijos apie sielos alchemiją“ pristatymai:
Vasario 22 d., trečiadienį, 18 val. knygyne „Sofoklis“ (Gedimino pr. 43 - priešais „Vagos“ knygyną);
Vasario 23 d., ketvirtadienį, 12 val. Vilniaus knygų mugėje, konferencijų salėje 5.2 .
Netikėtai gavęs Augustino knygą, įnikau skaityti, ir lygiai taip pat netikėtai trumpam ją praradau. Buvau perskaitęs iki tos vietos, kurioje Eleonoros veidas ėmė byrėti gabalais ir pasakotojas galiausiai išvydo Simoną Magą.
Paskui knygą atgavau ir užbaigiau skaityti pirmąją istoriją. Per tą laiką, kol neturėjau romano, sukūriau du traktatėlius – „Apie šventųjų gašlumą“ ir „Apie balvonus“. Juos čia įdėjau po „Sofijos simfoninės evangelijos“, kurią pateikiu Augustinui leidus.
Visas įrašas – evangelija ir mano tekstukai sudaro apie 14 tūkst. ženklų. Tai ketvirtis valandos jums likusio laiko.
Alfa ir Omega
Kelios įvadinės pastabos.
Noriu atkreipti dėmesį į Augustino romano sąrangą. Tais laikais, kada pasaulietiškų tekstų buvo mažai, o ir tie patys dažniausiai būdavo ūkinės knygos, visi raštai prasidėdavo ir baigdavosi Dievo pagarbinimu. Akivaizdu, kad aš supaprastinu vaizdą, bet istorinės detalės šiuo atveju nelabai svarbios.
Pirmoji Augustino istorija, o ir visa knyga prasideda „Simfonine Sofijos evangelija“, kuri primena apie senųjų tekstų tvarką – bet kurio rašto pradžios ir pabaigos žodžiai turi būti apie Dievą.
Jei mano žymėjimai turėtų kokią nors reikšmę, kiekvieną Augustino užrašytos evangelijos sakinį pažymėčiau žodžiu IMPRIMATUR – tai reiškia „tespausdina“.
Sofijos simfoninė evangelija
1. Dieviškoji trejybė – Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia – žmogui prasmę turi tik tada, kai suvokiama iš gimusios minties, atskleidžiančios dieviškumo slėpinį ir leidžiančios atsiverti jo prasmei. Visą dieviškąją pasaulio sąrangą lydi mūsų mąstymai arba dieviškoji Sofija. Ji prasideda begalinėje šviesoje kaip Dievo mintis, apmąstanti Jo kūrinį – visą Visatą. Užgimusi aukštybėje, ji leidžiasi žemyn į mūsų materialųjį pasaulį ir kuo žemiau atsiduria, tuo mažiau joje lieka pirmapradžio šventumo, tuo vis labiau kenčia, tuo vis stipriau ją kankina prieštaravimai. Mat pasaulis sudarytas taip, kad kuo aukščiau ir kuo arčiau Dievo, tuo daugiau vienovės ir šventumo, o kuo žemiau materijos link, tuo labiau Sofija byra į daugelį dalelių, toliau išsibarsto po pasaulį ir patiria kankinantį skausmą. Nuo Dievo aukštybių leisdamasi į kūrinio gilybę Sofija suvokia, koks trapus ir pažeidžiamas kūrinys. Ji sielojasi, jog visa laikosi tik Kūrėjo malone ir kuo toliau nuo jo nutolstama, tuo Dievo malonės vis mažiau, o kęsmo vis daugiau. Tačiau dvasia, pabuvusi materijos tirštumoje ir vėl pakilusi iki Dievo aukštybių, yra visiškai kitokia nei ta, kuri niekada nebuvo nupuolusi ir neturėjo galimybės prisikelti. Nupuolusi ir prisikėlusi dvasia vertingesnė už tą, kuri niekada nepuolė ir neprisikėlė. Leisti nupulti yra Dievo sumanymas – tai paaiškina materialaus pasaulio prasmę. Kiekviena siela, persiėmusi materialumo, turi iš naujo gimti ir prisikelti, taip save praturtindama ir nuspalvindama gražiausia spalvų palete. Toks yra Dievo sumanymas.
2. Kelios jūros dugno žvirgždo smiltelės, patekusios į moliusko kriauklę ir ilgesnį laiką ten pabuvusios, virsta perlu. Taip ir skausmas, neviltis, įvairūs prieštaravimai, žemos aistros, užvaldę žmogaus sielą ir pradėję ją slėgti bei gniuždyti, jeigu yra nuolankiai ir išmintingai priimami, susiguli, pasikeičia ir ilgainiui virsta sielos brangakmeniu. Ir tai yra viso žmogiškojo buvimo atpirkimas; Dievui nėra didesnio džiaugsmo, kaip apžiūrinėti žmogaus sielos kančiose ir nuopuolyje išnešiotą ir subrandintą brangakmenį. Mokykitės įžvelgti didybę savo kritimuose, žlugimuose ir nuopuoliuose, nes krisdami nunešate dvasią į tamsiausius materijos užkaborius, iki kurių neprasiskverbia net Dievo šviesa; ir tada jūs, kritusieji, esate lyg Dievo žvalgai, dirbate Dievo darbus labiausiai nutolusiose nuo Jo vietose ir kentėdami tas vietas pašventinate. Tebus palaiminti nors kartą kritę: jie tūkstantį kartų vertesni už nekritusius. Mat niekada nekritusieji vien puikuojasi savo teisumu, pranašumu ir pasiekimais, tuščiaviduriais ir paikais, jie niekada nesubrandins sielos brangakmenio.
3. Kaip patirti Sofiją, kai tave slegia aplinkybių, į kurias patekai, kryžius ir jį neši melsdamas Dievo malonės, palengvėjimo? Kaip žinoti, jog Dievo mintis – Sofija – tave lydi tamsiausiomis valandomis, kai prarandi bet kokį pagrindą po kojomis ir kai, atrodytų, tavęs niekas nesieja su pasauliu, nes likimas nukapojo saitus su mylimu žmogumi, brangiomis vietomis ar išmintingomis knygomis? Sofija, kaip ir pats Dievas, nėra daiktas, kurį galėtum lyg akmenį sugriebti ir sugniaužti delne žinodamas, kad ilgam tapai savininku. Dievas nėra daiktas – jis būties muzika, kurios negali palytėti rankomis ar pamatyti akimis. Ji skamba viskam, kas atsiduria šio skambėjimo lauke, suteikia palaikomąją prasmę. O Sofija yra šio būties stebuklo girdėjimas ir įsisąmoninimas. Taigi, tolimiausiame materialiosios būties užkaboryje patirti Sofiją reiškia žiūrėti į daiktus ir išgirsti Dievo muziką kaip tų daiktų šaltinį, nes Dievas yra Šventosios Dvasios muzika. Patirdami Sofiją puoselėjame Dievo muzikos melodiją, kuri išreiškia kiekvieno daikto savitumą; ir kaip motina, sūpuodama vaikelį, niūniuoja lopšinę, taip ir žmogus turi niūniuoti Dievo muziką, esančią Jo globojamų daiktų pagrindu. Pasaulis, matomas Sofijos šviesoje, yra skambantis pasaulis. Be abejonės, tai nuostabiausia muzika.
4. Jūs girdite Dievo balsą ir matote pasaulį; laimingi tie, kurie mato Dievo balsą ir girdi pasaulį, nes Vienyje, iš kurio viskas randasi, daiktai yra girdimi, o Dievo balsas regimas; iš visa apimančio Vienio sklinda išmintis, prieš kurią išmintingiausiųjų mokymai tėra išbarstyti pelai.
Mes, angelai, jums duodame Sofijos apskritimą, kurio apmąstymas, drauge galvojant ir apie savo žemiškąjį mylimąjį, pavers jį dangiškuoju Tu. Sofijos apskritimas yra tvinkčiojanti taurė, įmenanti Visatos paslaptį. Tai ugninė Visatos rožė, ji tvinkčiodama tai išsiplečia, tai susitraukia. Šiuo ritmu gyvuoja Visata.
Matydami ir patirdami Sofijos apskritimą slystame paviršiais ir gelmėmis, jaučiame visa siejančios visumos skambesį, nes garsas Visatos simfonijoje yra Pasaulio Dvasia kalba. Ją galima išgirsti tik tada, kai įveikiamas prisirišimas prie daiktų bei ne tik matoma, bet ir girdima šiuos daiktus siejanti muzika – ji yra ne kas kita, o Visatos harmonija, jos vardas yra Dievas. Moteriškumas ۷ yra tai, iš ko viskas išeina, tai Sofijos apskritimo įduba, reiškianti gausą, vaisingumą ir derlingumą. Vyriškumas ۸ yra tai, į ką viskas sueina, tai Sofijos apskritimo iškilimas ir išlinkimas. Jėzus per Paskutinę vakarienę gėrė iš taurės, kurios išklotinė ir yra Sofijos apskritimas – tai vyriškumo įgyvendinimas. Tačiau prieš išgeriant į ją buvo įpilta – tai moteriškumo turinys. Kad galėtum ką nors paimti, turi būti tas, kuris duoda. Sofijos apskritimo taurė pripildoma moteriškumo, tačiau išgertas turinys tampa vyriškumu.
Sofijos apskritimo dermė yra moteriškojo ir vyriškojo pradų harmonija, tai, ką tolimieji kinai vadina In ir Jan pradų derme.
Materialumas prasilenkia su Šventąja Dvasia: už pinigą gali nupirkti kūną, bet negali nupirkti meilės. Materiją valdo akis už akį galia – tai aklas priežastingumas. O Jėzus mums atnešė nepaisant to, kad principą, atskiriantį dvasią nuo materijos. Svarbiausia, kad būdami materijoje nebūtumėme iš materijos. Net nepaisydami to, kad iš materijos. Šį stebuklą pasiekti padės Sofijos apskritimas – jis pažadins jumyse dieviškąją kibirkštį ir pagaliau galėsite gyventi viską matuodami nepaisant to, kad principu.
5. Žmogaus paskirtis žemėje, greta dėkojimo Dievui už sukurtos Visatos grožį, yra laimėti savo dangiškąjį Tu, savo mylimąjį, su kuriuo galima dalytis sielos bendrumu – žiūrėti ne tik vienam į kitą, bet ir į pasaulį viena kryptimi. Norint laimėti dangiškąjį Tu, jums prireiks apmąstyti Sofijos apskritimą – jis apvalo protą nuo išankstinių nuostatų. Juk laimėti mylimąjį galima tik tada, kai nustoji žmogų laikyti įrankiu pasitenkinti ir imi žiūrėti kaip į tikslą savaime, per kurį pasirodo dieviškumas. Tad lytis jums reikalinga tik kaip sielų bendravimo ir abipusio Dievo garbinimo būdas, nes dviese dalytis Dievo bendrumu yra palaimingiau nei apie jį mąstyti vienam, atsiskyrus. Mylimojo veide jūs turite įžvelgti tokią pat begalybę, kokia atsiveria apmąstant Sofijos apskritimą. Begalybė mylimojo veide padarys jus geresnį, išvaduos nuo troškimo savintis savo mylimąjį.
SOFIJOS SIMFONINĖS EVANGELIJOS PABAIGA
Nicholas Roerich. Sophia (nuotr. asm. archyvo)
Apie šventųjų gašlumą. Pirmasis traktatas
Tai yra ne samprotavimas, o liudijimas.
14-ame romano puslapyje nupiešta spiralė – Sofijos apskritimas arba Visatos rožė .
Spiralės centrą perkirskime tiese. Sakykime, kad tiesė reiškia šiaurės ir pietų ašį. Spirale keliaujanti siela kirstų ašį tai šiaurėje, tai pietuose, ir sulig kiekviena sielos kelio apvija atkertamas tiesės gabalas vis ilgėtų
Jeigu siela pradėtų kelionė prie pat ekvatoriaus, ji pradžioje žybsėtų ties tuo menamu planetos diržu. Galiausiai pasirodžiusi Šiaurės ašigalyje, ji iškart sušvistų Pietų ašigalyje.
Galima kalbėti paprasčiau: pavyzdžiui, palyginti sielą su žmogumi, kuris pradžioje yra gana ramus, paskui pradeda pakaitom tai šypsotis, tai liūdėti, galiausiai įsisiūbuoja tiek, kad beveik beprotiškos linksmybės akimirkas nuolatos keičia gilaus sielvarto priepuoliai, ir jausmai vis stiprėja.
Žmogui tampant vis šventesniam, sielos erotinės pajautos apima vis didesnius plotus pagal tą patį dėsnį.
Prisiliečiant prie angelų, stiprėja gašlumas.
Pasakojama, kad religinės ekstazės būseną Ramakrišna lyginęs su orgazmu, kuris jaučiamas kiekviena kūno ląstele. Ramakrišna matyt žinojo, kas yra orgazmas.
Kada sakoma, kad gašlumą derėtų įveikti vardan dieviškosios meilės, 100 atvejų iš 100 pamirštama pasakyti, kad dieviškoji meilė gali būti daug didesnis malonumas nei kūniškoji.
Šventasis, besistengiantis kuo ilgiau išgyventi dieviškąją palaimą, nedaug skiriasi nuo žvėrelio, kuris laboratorijoje išmoksta mygti reikiamą mygtuką, ir taip įjungti elektrodus, dirginančius malonumų centrus jo smegenyse.
Paliudysiu kaip heteroseksualus vyras. Moteriai galima jausti karštą meilę, ir tai nustelbia kūno geidulius. Vadinamasis platoniškas jausmas užgožia orgazmą, kadangi platoniška palaima didesnė. Kūniška aistra nebūna nuslopinta – ji pasimiršta.
Kita vertus, tiems, kuriems duota patirti ekstazę, atsiveria ir kūniškų malonumų pragarmė, apie kurią paprastas žmogus mažai tenutuokia.
Taip yra todėl, kad spirale keliaujantis dvasios piligrimas atrėžia labai ilgą atkarpą, kurios vienas galas remiasi į nesuvokiamą meilės saldybę, kitas galas – į kūniškus orgazmus, kurių neduota pajusti tiems, kurie niekur nekeliauja.
Tik tas, kuris paimtas į dangų, gali nužengti į pragarus. Abi kelionės dažniausiai vyksta paslaptyje.
Garbė Dievui.
Apie balvonus. Antrasis traktatas
Dainius Razauskas mano, kad žodis balvonas yra lietuviškas kaip žodžiai lavonas ar nevidonas. Balvonas esą kilęs iš žodžio balva, reiškiančio auką. Balvonas – tai stabas, kuriam atnašaujama.
Toliau žodį balvonas naudosiu vien šia TEIGIAMA prasme.
Kultūrą galime įsivaizduoti kaip šventą giraitę, kurioje pristatyta balvonų. Kiekvieną iš jų supa žynių pulkelis. Link balvonų driekiasi aukojančiųjų gretos.
Pateiksiu pavyzdį iš kultūros, kuri mums, lietuviams, nėra visiškai svetima. Manau, kad rusų, kurie skaitė Aleksandrą Puškiną, ir mintinai mokėjo jo kūrinių, pastarąjį šimtą metų buvo daugiau nei tokių, kurie skaitė ir išmanė evangelijų tekstus. Galima bandyti suskaičiuoti, kelioms dešimtims, gal šimtams tūkstančių žmonių Puškinas buvo darbdavys. Tai mokytojai, litaratūros kritikai, mokslininkai.
Panašiai galėtume pažvelgti į Maironį.
Tie, kurie dovanos Augustinui gėlių, be abejo, nieko neįžeis, gal tik kai kam sukels pavydą.
Jeigu bandytume klausti, kur Augustino vieta balvonų giraitėje, manau, akys pakryptų link kalnelio, kur stovi Borgeso ir Coelho aukurai.
Kai kas galbūt susirauks dėl to, kad šios pavardės paminėtos greta. Išties Borgeso garbintojai, jeigu ir atnašauja Coelho, neretai tai daro slapčiomis, o apžavėtieji Coelho dažnai būna nepažinę Borgeso.
Prie aukurų veda meilės takai, tačiau skirtingų balvonų garbintojai neretai vieni kitus apspjaudo.
Galbūt nemeilės būtų mažiau, jeigu į Borgesą, Coelho ir Augustiną pažvelgtume kaip į rapsodus, kurie skirtingu laiku įvairiose vietose prodainiu seka panašias sakmes.
Padriki pasakojimai apie Jėzų, apaštalus ir jų antagonistus, tokius kaip Simonas Magas, senovėje vadinti logijomis. Kažkas sudarė jų rinkinius ir pavadino evangelijomis. Augustinas – tai dar vienas logijų bylotojas.
Rapsodų aukurus galima puošti gėlėmis pagal meno tobulumą.
Žodis „tobulumas“ man primena tokį atsitikimą.
Kartą Filadelfijos mieste sustojau prie įspūdingo pastato centrinėje aikštėje. Ant durų buvo parašyta, kad nelyginėmis valandomis rengiamos ekskursijos. Buvo kaip tik trys valandos, durys atsidarė ir tarnautojas pakvietė į vidų. Jis vedžiojo po sales, ilgai aiškino apie apdailos detales.
Galiausiai jis parodė persišką kilimą. Viename kampe raštas buvo neišbaigtas. Tai atrodė gana bjauriai.
Vedlys pasakė, kad kilimų audėjai kur nors palikdavę nebaigtą gabalėlį, arba tyčia ką nors subjaurodavę. Taip daryta, kad neapimtų puikybė.
Žmogus negali būti tobulas, kadangi tobulas tik Dievas. Garbė jam.
