Pirmoji jo knyga – „Vilko valanda“ – privertė banguoti visą Lietuvos literatūros mėgėjų būrį, kuris pasiskirstė į dvi stovyklas: tuos, kurie šaukė, jog tai yra eilinis reklaminis triukas, ir tuos, kurie tyliai skaitė, o perskaitę – siūlė tai padaryti ir kitiems.
Negana to, kad A. Tapino sąskaitoje – jau dvi knygos, knygynuose iš laimės alpsta ir grafinių novelių, komiksų gerbėjai. Nuo to ir pradėjome pokalbį.
– Ar pamenate pirmą komiksų knygelę, kuri pateko jums rankas? – paklausiau A. Tapino.
– Pamenu. Nieko nenustebinsiu pasakęs, kad pirmas lietuviškas buvo vienas iš Donaldo komiksų. Tačiau patį pirmą komiksą į rankas paėmiau Prancūzijoje, kai viešėjome pas tėvų draugus, kurių sūnus turėjo didžiulę Rin Tin Tino komiksų kolekciją. Tuo metu man buvo vienuolika arba dvylika metų. Tai buvo mano pirmoji kelionė už uždangos, tokių dalykų nebuvome matę. Tikrai buvo keista matyti knygą su paveiksliukais.
– Komiksai, matyt, padarė didelę įtaką: jau išleista komiksų knyga „Vilko valanda. Sidabras: nuotykiai Arizonoje“.
– Manau, tai yra sutapimų virtinė. Pirmoji mano knyga „Vilko valanda“ sulaukė nemažai dėmesio iš kitų žanrų kūrėjų, kurie norėjo padaryti ką nors bendro – ar audioknygą, ar filmą... Buvo išleistas komiksas. Kadangi susitikome su bendraminčiais, nusprendėme, kad galime pabandyti. Nors leidyklos ganėtinai skeptiškai žiūri į komiksus. Šįkart buvo nuspręsta pabandyti išleisti grafinę novelę. Tai yra tarsi tiltas tarp „Vilko valandos“ ir „Maro dienos“. Ji negyvena visiškai atskiro savo gyvenimo.
– Kurie fantastikos autoriai jums darė didžiausią įtaką?
– Su fantastika susipažinau būdamas dešimties, kai skaičiau „Hobitą“. Gyvenime buvo ir Jules’io Verne’o periodas, kai tiesiog rydavau jo knygas, o nuėjęs su tėčiu į biblioteką parsinešdavau po du ar tris šio autoriaus kūrinius. Vėliau, žinoma, buvo „Žiedų valdovo“ periodas... Tačiau jei kalbame apie „Vilko valandą“, didžiausią įtaką padarė anglų humoristinės fantastikos rašytojas, kuris pagal perkamumą nusileidžia tik poniai Rowling, – Terry Pratchettas ir jo ciklas „Disko pasaulis“. Esu jo gerbėjas, labai išgyvenu dėl jo Alzheimerio ligos, dėl kurios jis nebegali rašyti taip aktyviai. Esu išvertęs kelias jo knygas. Labai gaila, kad jos buvo prastai perkamos. Žinoma, T. Pratchetto humoras yra labai subtilus, britiškas. Mano patarimas – skaitykite jį originalo kalba. Tačiau jo sugebėjimas žaisti žodžiais ir sukurtas pasaulis yra žavingas. Pirmąsias jo knygas man visiškai atsitiktinai atvežė draugas teatro režisierius, kurio studijoje vaidinau būdamas moksleivis. Pasakė: „Tu mėgsti fantastiką, imk ir paskaityk.“ Tiesiog surijau tas knygas ir kai tik atsirado galimybė užsakyti jas internetu, nusipirkau visas T. Pratchetto knygas.
– Jūsų knygose netrūksta herojų. Esate žurnalistas, todėl spėju, kad sukurti herojų charakterį neretai padeda darbinė patirtis?
– Be abejo, tai padeda. Bendraudamas su žmonėmis, kurdamas interviu per tuos metus susirinkau tam tikrų žmogaus savybių, būdo, išvaizdos, kalbėsenos bagažą, kurias lyg ir atsidedu į spintelę, o prireikus ištraukiu ir panaudoju. Žurnalistika, ektravertiškas bendravimas su žmonėmis padeda lengviau kurti veikėjus. Manau, man lengviau negu rašytojui, kuris yra intravertas ir turi kitus veikėjų kūrybos mechanizmus. Esu ne vieną kartą girdėjęs atsiliepimą apie „Vilko valandą“: „Na, jau šioje knygoje pavardžių yra sočiai.“ Aš visada atsakau: „Ir pavardžių daug, ir žodžių daug, ir raidžių daug. Tokia jau yra knygų bėda.“ Moderniosios fantastikos genijus ir vienas iš mano įkvėpėjų George’as Martinas „Sostų karuose“ sukūrė dar daugiau veikėjų. Ten jų tikrai yra daug.
– Diskusijų apie knygas kyla nuolat. Lietuviai nepasižymi pomėgiu skaityti, bet nuomonės niekada nebijo išsakyti. Kokio klaikiausio komentaro esate sulaukęs?
– Laukiau, kad nuomonių spektras bus labai skirtingas. Toks jis ir yra: nuo pareiškimų, kad tai yra geriausia visų laikų lietuvių literatūros knyga, – drąsus pareiškimas, tačiau žinodamas, kad tai jauno žmogaus pasisakymas, galiu jį suprasti, – iki nuomonės, kad tai yra tiesiog grafomanija, kurios neįmanoma skaityti po pirmųjų keturiasdešimties puslapių. Tai normalu. Labai gerai, kad nuomonių spektras yra platus. Apie knygą kalbėjo, apie ją rašė, ji sukėlė tam tikrą judesį mūsų literatūriniame pasaulyje. Nebuvau šokiruotas kalbomis, nes turiu pranašumą prieš kitus rašytojus – dirbu televizijoje. Televizijos laidų vedėjai yra tiek visko išgirdę ir prisiklausę, kad juos šokiruoti kokiu nors įžeidimu yra ganėtinai sunku.
– Savo „Facebook“ paskyroje įmantriai paskelbėte apie „Maro dienos“ pasirodymą. Tada savo knygą pavadinote meiluže... Kiek laiko ir pastangų atima tokios meilužės?
– Yra plačiai klajojanti frazė, kad ryšys su rašoma knyga iš pradžių – kaip su meiluže, po to – kaip su uošve, kankintoja. Ji išsiurbia iš rašytojo nemažai jėgų, kai supranti, kad prieš tave dar yra milžiniškas kalnas, o tavo kasdienis darbas labai nežymus. Tarkime, televizijos laidą galima sukurti per savaitę, straipsnį parašai per kelias dienas, o čia, jeigu ir turi labai gerai įkvėpimo „pagautą“ dieną, parašai tūkstantį žodžių ir supranti, kad tai – viso labo tik vienas procentas knygos. Supranti, kad rašysi, rašysi ir dar rašysi, o galo nebus matyti. Supratau, kad rašytojai profesionalai turi savo vidinių demonų... Jeigu sekasi – patiri euforiją, tačiau neįvykdęs savo planų ir supratęs, kad pradėjo byrėti tavo sudėliotas planas, nieko negali padaryti. Kai verti knygas – tai atsisėdi ir verti. Ilgiau, sunkiau, tačiau judi į priekį. O rašant knygą, prisipažinsiu, yra buvę ir dienų, ir savaičių, kai nejudėjau į priekį. O būna dar blogiau: judi, bet ne ta kryptimi. Perskaitęs tai, ką rašai, supranti, kad viską reikia mesti į šiukšlių dėžę ir pradėti iš naujo. Kadangi su leidykla į knygą žiūrime kaip į komercinį produktą, kuris turi savo baigimo terminus, nes viskas yra skaičiuojama Knygų mugėmis, tai viskas yra paprasta: jeigu neišleidi knygos iki mugės, tai su tokio masto ambicijomis, kurias mes turime, reikėtų laukti kitos Knygų mugės. Tai reikštų, kad metai nuėjo... Ne šuniui ant uodegos, bet tiesiog „išsimušiau“ iš terminų. Tai yra sunku.
– Kiek žodžių jau buvo išmesta į šiukšlių dėžę?
– Labai daug nebuvo. Manau, vėl padėjo žurnalistinė patirtis. Stengiausi netuščiažodžiauti. Aišku, kartais knygai tai gali būti minusas, tačiau tokio tipo knygoje, kurioje turi dominuoti veiksmas, žurnalistinis, kiek glaustesnis, stilius padeda. Manau, kad atsakymas į klausimą būtų „apie 10 procentų“.
– Tikrai nėra daug...
– Tikrai nebuvo taip, kad parašęs trečdalį knygos būčiau supratęs „Oi, ne“. Rašydamas ir pirmą, ir antrą knygą mokiausi, kaip reikia rašyti, šlifavau tam tikrus mechanizmus. Esu planuojantis rašytojas, kuris gana aiškiai viską susidėlioja. Nesu J. R. R. Tolkienas, kuris atsisėsdavo ir nežinodavo, kur jį nuves plunksna. Tai yra žavinga. Tačiau netgi ekspertai sako, kad tie, kurie rašo improvizuodami, parašo daugiau, tačiau daugiau ir išmeta.
– Kiek kūrinių, parašytų prieš „Vilko valandą“, guli stalčiuose, kompiuterio standžiajame diske?
– Jų yra, tačiau „Vilko valanda“ buvo pirmasis tokio masto kūrinys. Oficialiai galiu sakyti, kad tai mano pirmoji knyga. Parašinėjimų buvo ir anksčiau, bet tai buvo lengvi apsakymai, fantastinės parodijos, kurios publikuotos lietuvių fantastikos rinkiniuose. Tačiau jokių ambicijų neturėjau. Tai periodas, kai laisvalaikiu buvo smagu parašinėti. Visai neseniai viską susiradau, suskaitmeninome ir įdėjome į internetą. Tie kūriniai kažkur internete „plaukioja“. Tačiau nelaikau to rimtais bandymais...
– „Maro diena“ – dar vienas komercinis ėjimas ar užsidegimas, kai pasisekė su „Vilko valanda“?
– Nuo pat pradžių žinojau, kad noriu parašyti ciklą. Mane labai erzina rašytojai, kurie atmestinai elgiasi su savo sukurtu pasauliu, maždaug „tiap-liap“ sukūrėme ir paleidžiame. Ir man patinka rašytojai, kurie padirbėja prie savo pasaulio: stengiasi paversti jį kuo realesniu. Natūralu, kad detaliai sukurti pasauliai neapsiriboja viena knyga. Fantastika – būtent ta literatūra, kurioje yra daugiausiai ciklų. Jeigu kalbėtume pavyzdžiais, vienas didžiausių ciklų priklausytų Robertui Jordanui ir jo „Laiko ratui“, o kiek yra parašęs pats T. Pratchettas... Taigi, turėjau mintį parašyti keturias knygas, tačiau ji privalėjo turėti pagrindą. Apie tai kalbėjome ir su leidykla: jeigu matome, kad nėra didelės sėkmės – šiaip ne taip išparduodame pirmą tiražiuką, tęsinio neplanuojame. Leidykla labai stipriai rizikavo, nes fantastika Lietuvoje visada buvo nišinis žanras. Kažkada jo gerbėjus maitino „Eridano“ leidykla. Tačiau tiražai siekė tūkstantį, pusantro... Vis dėlto po Knygų mugės pastebėjome, kad yra susidomėjimas. Ir tai nebuvo vienetinis susidomėjimas: „O, televizijos laidų vedėjas parašė knygą, o, mes jį matėme per teliką.“ Susidomėjimas „Vilko valanda“ buvo tvarus. Netgi kitoje Knygų mugėje pirmoji mano knyga buvo gerai perkama. Dabar yra aštuntasis jos tiražas. Natūralu, kad mes sakome: „Jeigu yra paklausa, o tau – smagu, kodėl nerašyti?“ Man didžiausias įvertinimas buvo ne geriausios metų knygos titulas... Žinoma, tas irgi smagu. Ne patriotiškiausios knygos titulas... Smagiausia yra tai, kad man rašo tėvai ir teigia, jog „Vilko valanda“ tapo pirma lietuviška knyga, kurią jų vaikai savo noru perskaitė, o dalydamiesi su draugais sako: „O, kokia afigiena knyga.“ Aš pataikiau į auditoriją, kuriai sunku į rankas įkišti knygą. Tai labai smagu ir tai man tapo iššūkiu rašyti toliau.
– Prieš tai kalbėdamas apie rašytojus pabrėžėte žodį „profesionalus“. Pirma jūsų knyga sulaukė pasisekimo, kalbate apie ciklą... Ar Andriaus Tapino dar negalima vadinti profesionaliu rašytoju?
– Kaune jau vyko „Maro dienos“ pristatymas. Vienas iš akcentų buvo kabučių nuėmimas. Nes draugai mane visada vadindavo rašytoju kabutėse. Nelaikau savęs profesionalu, nes aš iš to nepragyvenu. Nekalbu apie tekstų kokybę, tačiau nesu rašytojas, kuris iš to pragyvena. Nesu tas, kuris aštuonias valandas per dieną gali skirti tik rašymui, tobulėjimui. Lietuvoje tokių rašytojų yra labai mažai.
– Ar tai negalėtų tapti siekiamybe ateityje? Ar dabar nebuvo puikus savo jėgų pasitikrinimas?
– Jeigu nesugebi išeiti už Lietuvos ribų, tai sunkiai. O už Lietuvos ribų mes bandėme išeiti su „Vilko valanda“ ir kol kas labai didelės sėkmės neturime. Tai nenuostabu, tai buvo prognozuojama – tikimybė, kad užsienyje kas nors „užsikabins“ už lietuvio rašytojo knygos, kurios veiksmas vyksta Lietuvoje, buvo mažiau negu 0,1 procento. Mūsų rinka diktuoja tokias sąlygas, kad parašęs netgi labai labai gerai perkamą knygą tu negali tikėtis didesnio nei vidutinis atlyginimo. Tai yra pati viršūnė, kurią mes galime pasiekti Lietuvos rinkoje. Elektroninę „Vilko valandos“ versiją užsieniečiai perka po 15–20 vienetų per mėnesį. Nusipirkę parašo atsiliepimus. Jie į „Vilko valandą“ žiūri kaip į nuotykių romaną, kuriame jiems užkliūva sudėtingos rusiškos pavardės.
– Andriau, kokia, jūsų akimis, yra Lietuvos fantastikos žanro ateitis?
– Nežinau. Gal reikėtų galvoti, kokia yra Lietuvos pramoginės literatūros ateitis. Prie fantastikos aš prijungčiau ir trilerius, kurių turime labai mažai, ir detektyvus. Man visada kildavo klausimas, kodėl pasaulyje trileriai ir detektyvai užima pirmas vietas, o Lietuvoje jų tiesiog nėra. Nežinau, koks yra atsakymas. Ar mes gėdijamės, bijome? Gal nemokame rašyti? Akivaizdu, kad rinka yra. „Vilko valanda“ tai parodė, „Maro dienos“ pirmasis tiražas – labai ambicingas. Jis man šiek tiek primena ankstyvuosius nepriklausomybės metus, kai knygos dar buvo leidžiamos dešimttūkstantiniais tiražais. Kadangi rinka yra, leidyklos turėtų sakyti: „O, mes norime tokio tipo knygų.“ Manau, jų turėtų atsirasti. Anksčiau ar vėliau.
– Kodėl leidyklos anksčiau bijodavo rizikuoti?
– Reikia suvokti, kad kalbame apie procesą. Neužtenka vien parašyti knygą. Labai daug dėmesio skyriau rinkodarai. Privalome suvokti, kad turime žengti ambicingus, netikėtus žingsnius pristatydami savo knygą. Suprantu, kad man, kaip televizijos žmogui, tai šiek tiek lengviau, bet tai yra privilegija, kurią pats užsidirbau. Socialiniame tinkle turiu apie 30 tūkst. sekėjų, aš jų nenusipirkau, jie neatsirado nei iš šio, nei iš to. Tai yra kryptingas ketverių metų darbas, žinojau, kad, prireikus pristatyti mano sukurtą produktą, turėsiu šią auditoriją. Tokius dalykus reikia numatyti. O leidyklos gauna daug rankraščių, labai daug jų išbrokuoja, nes jos nori dirbti su kuo mažesne rizikos marža. Labai maža tikimybė, kad leidykla rizikuos sulaukusi Petro Petraičio su fantasy romanu rankose. Labai gaila. Vienas iš mano tikslų ateityje yra pabandyti parašyti fantasy stiliaus kūrinį ir tada pasižiūrėti, kaip jį priima Lietuvos skaitytojas.
