Alytiškis Vytautas Urbonas dar tiksliai nežino, ar jo epizodinis vaidmuo filme „Ana Karenina” pagal garsųjį Levo Tolstojaus romaną pasieks ekranus, tačiau svarbesnis jam atrodo ne rezultatas, o filmavimo aikštelėje patirti įspūdžiai, įgyta patirtis. Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybės studentas linkęs išbandyti gyvenimo siūlomas galimybes, juolab aktorystė - sena svajonė, kurios galbūt laikinai atsisakė, bet neišsižadėjo.
Pro Muzikos ir teatro akademiją žingsniuoja neramus
Vytautas sako, kad jį visuomet domino teatras ir kinas. „Mano vadinamoji aktoriaus „karjera” prasidėjo gal 11-oje klasėje, kai ėmiau lankyti Jotvingių gimnazijoje ir šiandien sėkmingai gyvuojančią teatro studiją „Taškas”. Kūrėme spektaklius, dalyvavome festivaliuose. Man ši veikla labai patiko, nors savo vaidmenų šiandien jau ir negalėčiau išvardyti, nes tiesiog neprisimenu”, - šypsosi pašnekovas. Dar būdamas moksleivis jis dalyvavo „Skalvijos” kūrybinėje kino stovykloje Vilniuje, kūrė trumpametražius filmus. Su bendramoksle Vėtra Vytautas suvaidino filme „Aitvarai”, kurio scenarijų parašė, filmavo ir montavo patys jaunuoliai. „Sunku netgi pasakyti, apie ką buvo tas filmas. Tiesiog graži metafora: gyveno mergaitė, kuri mokėjo pakelti į orą aitvarą, o kitiems tai nepavyko, nors ir kaip jie stengėsi. Turbūt taip jau yra, kad žmogaus pastangos kartais gali būti beviltiškos, nes nelemta, o kitam iš niekur viskas pavyksta. Aš kaip tik ir vaidinau berniuką, kuriam nesisekė pakelti aitvaro į dangų”, - pažintį su kinu prisimena V.Urbonas.
Ar jo aitvaras jau tada buvo svajonė studijuoti aktorystę? Stoti į Muzikos ir teatro akademiją Vytautas apsisprendė dar būdamas vienuoliktokas, tačiau dvejojo, nes jį visuomet traukė žurnalistika (septynerius metus lankė Jaunimo centro jaunųjų žurnalistų kursus), kurį laiką netgi mąstė apie ekonomikos studijas. Vis dėlto likus pusmečiui iki abitūros egzaminų pasirinko žurnalistiką ir įrašė ją pirmuoju numeriu bei sėkmingai įstojo studijuoti. „Turbūt suveikė materialiniai sumetimai, esą iš menų sunku pragyventi, kita vertus, galbūt trūko pasiryžimo, tada jau būtų buvę nebesvarbu?” - svarsto Vytautas. Šiandien sėkmingai žurnalistikos bakalauro studijų mediumą perkopęs studentas nesigaili savo pasirinkimo, tačiau ir neslepia: kaskart eidamas pro Muzikos ir teatro akademiją jaučia tarsi ir kokį vidinį kirbėjimą – kaip būtų, jeigu būtų, jei galėtų vaidinti, kaip apie tai svajojo, bet... „Kaskart sakau sau, kad niekada nevėlu, o ir žurnalistiką studijuojant tenka šiek tiek pažinti aktorystės virtuvę. Gauname vaidybinių užduočių, filmuojame reportažus. Ir saviraiškai vietos užtenka, pakoncertuojame, štai dabar Šv. Jonų bažnyčioje vyko žurnalistų advento vakaras, dainavome, grojome”, – pasidžiaugia Vytautas.
Filmavimui koją pakišo paskaitos
Vis dėlto įstojęs į Vilniaus universitetą alytiškis jautė, kad vaidyba po truputėlį tolsta, o aktorystės televizinės žurnalistikos praktikoje jam mažoka. Viskas pasikeitė dėl netikėto pasiūlymo. „Užsiregistruoti „Actors Agency Lithuania” mane pakvietė grupės draugas. Pagalvojau, gal pakvies kur suvaidinti, pamatysiu kino, televizijos virtuvę?” – pasakoja Vytautas, netrukus apsilankęs agentūros biure, įsikūrusiame Vilniaus senamiestyje. Ten vaikinai buvo paprašyti užpildyti anketą, kurioje reikėjo nurodyti ūgį, svorį, akių spalvą, batų dydį, išvardyti, kokias kalbas moka, kokių išskirtinių gebėjmų turi, ir dar daugelį kitų dalykų. Vienas netikėtesnių klausimų – ar sutiktų filmuotis erotinėse scenose. „Atsakėme teigiamai, o kodėl ne?” – šypsosi Vytautas. Užpildęs anketą, jis dalyvavo fotosesijoje, kur buvo fotografuojamas ir visu ūgiu, ir portretas, vaikino buvo prašoma išreikšti įvairias emocijas.
„Taip pat stambiu planu fotografuojamos rankos. Mane tai nustebino, todėl pasidomėjau, kam to reikia. Pasirodo, daugelyje reklamų reikia būtent išraiškingų rankų”, – Vytautas dar sužinojo, kad agentūra, kurioje užsiregistravo, ieško aktorių ne tik meniniams filmams, bet ir reklamoms, vaizdo klipams, taip pat ir galinčių vaidinti masinėse scenose. Joje registruojasi ir profesionalūs aktoriai, ir mėgėjai. Pašnekovas sako per daug vilčių į greitą sėkmę nedėjęs, todėl maloniai nustebo jau po dviejų savaičių sulaukęs pasiūlymo vaidinti masinėse filmo „Ana Karenina” scenose, kurias Italijos kino kompanija „Lux Vide” filmavo ne Maskvoje ar Sankt Peterburge, o Vilniuje. Dėl įtempto paskaitų grafiko šio pasiūlymo teko su gailesčiu atsisakyti. Dar liūdniau – naujas pasiūlymas filmuotis (šįkart epizodiniame vaidmenyje lietuviškame seriale) taip pat sutapo su paskaita, kurioje buvo būtina dalyvauti, ir jau visai apmaudu pasidarė, kai jos išvakarėse gavo dėstytojo pranešimą, kad paskaita neįvyks, – pasiūlymą filmuotis prarado… Vis dėlto trečias kartas nemelavo, ir Vytautui pavyko suderinti filmavimą „Anoje Kareninoje” ir laisvą nuo paskaitų dieną.
Vaikinams – ūsai, merginoms – judesius varžantys drabužiai
Masinės filmo „Ana Karenina” scenos buvo filmuojamos Markučiuose. Darbas prasidėjo 7 valandą ryto, tuo metu aktoriai jau turėjo būti pasiruošę, tai yra aprengti kostiumais ir nugrimuoti. (Smagus netikėtumas – ankstų rytą važiuodamas autobusu į Markučius Vytautas sutiko pažįstamą alytiškį studentą Liutaurą Palionį, kurį pats buvo paraginęs užsiregistruoti aktorių atrankos agentūroje.
Pasirodo, jis patarimo paklausė ir taip pat sulaukė pasiūlymo filmuotis „Anos Kareninos” masuotėje.) „Kai kuriems aktoriams, tarp jų ir man, priklijavo dirbtinius ūsus, nugrimavo, bet ypač ilgai truko pasiruošimo darbai su dailiąja lytimi. Jos vilkėjo įspūdingo grožio sukneles, šukuosenoms suformuoti taip pat reikėjo laiko”, – įspūdžiais dalijasi V.Urbonas. Vėliau jam teko bendrauti su visą šį pasirengimą ir filmavimą „išgyvenusiomis” merginomis, kurios pasakojo, kad, nors ir nepaprastai gražus vaizdas, į kurį sudėta tiek darbo, nebuvo praktiškas – sunkūs drabužiai trukdė kvėpuoti, judėti, jos negalėjo sulenkti rankų. Vyrams pasisekė labiau, o jų kostiumai nustebino autentiškumu – italų dizaineriai sukūrė XIX amžiaus drabužius. Regis, būtų užtekę viršutinių, bet viskas buvo daroma labai preciziškai, perrengiant net masinėse scenose vaidinančius aktorius pilnu kostiumu: ir specialiais batais, ir apatinėmis liemenėmis, paltais. „Kas man tikrai nepatiko – grimo sluoksnis, juolab kas keletą scenų teko jį taisyti, nes šalo veidas. Po filmavimo aikštelę lakstė kostiumų tvarkytojai, kurie kaipmat pastebėdavo ir pataisydavo susiraukšlėjusią rankovę, grimuotoja, šukuosenų dizaineriai”, – profesionalus pasirengimas filmavimui Vytautui paliko didelį įspūdį.
„Daugumą scenų pavyko nufilmuoti ne iš pirmo karto, o kai kurias teko kartoti ir dešimtis sykių, tačiau tai nebuvo varginanti patirtis, gal todėl, kad įspūdį darė kelionė laiku. Nuskambėjus komandai „Dirbam!”, realybė tarsi išnykdavo ir atgydavo XIX amžiaus Rusija. Filmuojama buvo gatvėje, kuri tapo neatpažįstama: pakeisti visi užrašai, uždengti bankomatai, užklijuoti ir perdažyti eismo ženklai, perėjų stulpai. Aplinkui zujo karietos, girdėjosi vežimų bei arklių pasagų tauškėjimas į grindinį, aplinkui šmėžavo ponai, galėjai užuosti dūmų kvapą. Pasijusti taip, lyg gyventum tais laikais. Tai sunku papasakoti – reikia pamatyti ir pajusti, kaip žmonių vaidyba sukuria tikrovės jausmą”, – įspūdžiais dalijasi V.Urbonas.
Filmavimo aikštelėje – gerų emocijų užtaisas
Ne mažiau įdomios nei pats filmavimas pasirodė ir pertraukos, kai į atitvertą aikštelę plūstelėdavo praeiviai. Jie kalbino aktorius, klausė, koks filmas filmuojamas, daugelis norėjo nusifotografuoti kartu. „Pats tikrai nesijauti žvaigžde, ir jie supranta, kad toks nesi, bet noras bendrauti yra abipusis ir visiems labai linksma”, – pasakoja pašnekovas. Jis džiaugiasi užmezgęs naujų pažinčių, kurių filmavimo metu atsiranda tiesiog savaime, pavyzdžiui, dėl to, kad masinėje scenoje reikia kalbėti, nors filme to nesigirdės. Per pertraukas aikštelėje aidėjo juokas, nes Anos mylimąjį Aleksejų Vronskį įkūnijęs iš Čilės kilęs anglų aktorius Santiago Cabrera pasirodė esąs puikus komikas, ne tik dramos aktorius. Vienas ryškiausių įspūdžių Vytautui tapo ir Anos Kareninos vaidmenį atliekančios 31 metų populiarios italų aktorės Vittorios Puccini grožis. Maždaug 70-ies aktorių būryje buvo italų, vokiečių, prancūzų.
Masinėse scenose filmavosi daugiau nei 600 lietuvių statistų. Vytautas pastebi, kad masinėse scenose būta daugiausia studentų ir pagyvenusių žmonių, galbūt ir vieniems, ir kitiems tai yra papildomas uždarbis? „Iš tikrųjų atlygis už dieną skaičiuojamas dešimtimis litų, o už epizodinį vaidmenį gali tikėtis maždaug šimto litų, taigi ne kuklūs pinigai čia svarbiausia, o laiko praleidimas, mieli žmonės, gera atmosfera”, – sako V.Urbonas, ypač besidžiaugiantis dėl senjorų, kurie filmuojant puikiai praleidžia laiką, randa prasmingo užimtumo.
Alytiškis sulaukė ir filmo režisieriaus Christiano Duguay dėmesio. Pasidomėjęs, ar vaikinas kalba angliškai, ir, žinoma, sulaukęs teigiamo atsakymo, pasiūlė jam epizodinį vaidmenį: iš viešbučio išeinantiems pagrindiniams herojams jis turėjo atidaryti karietos duris, pliaukštelėti delnu ir pasakyti „Go!” „Vaidmuo nedaugiažodis, bet vis dėlto tai yra epizodinis vaidmuo, tiesa, visai neaišku, ar jis liks galutiniame filmo variante po montažo”, – šypsosi pašnekovas, priduriantis, jog jei netyčia epizodas liks – jo veidas ekrane bus stambiu planu. Nors pirmas blynas filmavimo aikštelėje neprisvilo, šiuo metu alytiškis sako su ekranu susietų ateities planų neturintis, bet viską parodys laikas, nebent norėtų... perskaityti L.Tolstojaus romaną „Ana Karenina”, kas dabar jau būtų lyg ir privaloma.
Šį kūrinį jam yra tekę skaityti seniai, ir tuo metu jis neatrodė išskirtinis. Galimybė akies krašteliu pažvelgti į kino virtuvės paslaptis dar paskatino susidomėjimą – ką jau ką, bet naujus filmus Vytautas sako visuomet randantis galimybę ir laiko pamatyti. Kitų metų lapkritį tai bus italų sukurtas „Ana Karenina”.
Saulė PINKEVIČIENĖ
