Ketvirtadienį leidykla „Alma littera“ pristatė naujausią savo leidinį – visame pasaulyje skaitytojų smalsumą sužadinusį erotinį romaną „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (angl. „Fifty Shades of Grey“). Knygos pristatymą vedęs aktorius V. Rumšas po renginio sutiko pasikalbėti apie skandalingąją knygą ir ne tik.
– Per knygos pristatymą užsiminėte, kad viešint Britanijoje matėte daugybę moterų, metro ir kitose viešose vietose skaitančių „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. O ar daug vyrų pastebėjote su šia knyga?
– Ne, nė vieno!
– Kas tuomet Jus patį paskatino perskaityti knygą?
– Mano profesija yra susijusi su daug literatūros: su pjesėmis, scenarijais, knygomis – su daug kuo. Ir man visą laiką yra įdomi pati fenomeno prigimtis. Jeigu daug žmonių skaito, man įdomu sužinoti, kas tai per kūrinys ir kad aš pats, kaip menininkas, galėčiau įvertinti.
Niekada neklausau ir neklausysiu tų žmonių, kurie sako, kad žino, kur tas kelias nuves – klausysiu tų, kurie žino, kur kelias gali nuvesti. Man įdomu pačiam paskaityti, sužinoti ir tuo remiantis turėti savo nuomonę, o ne šiaip sakyti „Nesąmonė!“ paskaičius vien santrauką.
– Ar keitėsi reakcija pradedant skaityti knygą ir ją baigiant?
– Oi, ne. Jau ten kai prasideda įdomybės, tai ir supranti, koks čia raktas paimtas. Apskritai paskutiniu metu mano gyvenime tos erotikos kažkaip padaugėjo – susijusios ir su filmo „Tyli naktis“ premjera, ir su šita knyga.
Kažkaip pagalvojau, mes labai labai stipriai esame kompleksuoti. Slepiame daug dalykų, kuriuos po to sugebame padaryti tik prisigėrę kaip kiaulės – išlaisvinti savo demonus. Galvojame, kad tai demonai, o gal taip visiškai nėra, galbūt reikia tiktai tinkamo žmogaus šalia – kuris lygiai taip pat galvoja apie tą pačią erotiką, apie seksą ar dar kažką. Gyvename tokiu momentu, tokioje šalyje ir tokioje santvarkoje, kai mes galime jaustis laisvi ir nebūtina čia visiems nulenkus galvas galvoti: „Oi, jeigu aš myliuosi daugiau negu dviem pozom, t.y. misionieriaus ir moteris viršuje, – beje šitoj knygoj tokios pozos yra įvardintos kaip „vanilinis seksas“, – tai aš jau viskas, jau kitaip negaliu. Negaliu, nes nelaidžia mano orumas ar dar kažkas.“ Velniop visą tą orumą – manau, žmogus yra sukurtas toks, koks yra, ir kol tai nesuteikia žalos, skausmo ir nekenkia kitiems, tol tai visuose mumyse yra visiškai normalu.
Tereikia sutikti antrą žmogų, kuris galvoja lygiai taip pat kaip tu, ir galų gale mylėtis avint batus ar su odine, lateksine apranga. Koks kieno reikalas? Jeigu tai kažkam patinka – pirmyn. Nėra nieko baisiau, negu tapti visiškai vienodu ir gyventi tokį pat nuobodų gyvenimą, kaip kad įsivaizduojame kitus. Ši knyga ir praskleidė tą užuolaidą, už kurios slypi kiekvieno iš mūsų maži demonai – kuriuos mes labai stengiamės paslėpti gražiomis šypsenomis ir gražiais linksėjimais.
– O pats turite demonų?
– Kiekvienas jų turi. O Jėzau, pas mane jų pilna! (juokiasi)
– Didesnių, negu knygoje?
– (Mąsto) na, kaip čia kategorizuosi... Čia kalbama jau apie jau sadistinius biškelį dalykus – ne, tokių demonų aš neturiu. Bet visą gyvenimą sakiau ir sakysiu: žmogus nėra toks paprastas, kaip atrodo. Žmogus yra be proto įvairialypis, turi labai įvairialypę sandarą ir dažniausiai nėra tik juoda ir balta. Taip, kaip ir ši knyga, lietuviškai išversta: vienas iš vertimo variantų yra „Penkiasdešimt pilkų atspalvių “ – lygiai taip pat.
– Kokia knygos mintis ar vieta labiausia įsiminė, patiko ar šokiravo?
– Gal ne šokiravo, bet man kilo labai daug klausimų... kilo klausimas, kuriuo norėčiau padiskutuoti su daug moterų ir sužinoti, pavyzdžiui, ką joms reiškia vyro stiprus dominavimas. Bet nuoširdžiai, be jokių kaukių, be jokių „Ai, ne ne ne...“
Štai kaip šiandien – tokią lengvą konfrontaciją padariau: mes kalbėjome apie vyrus, kokie turėtų būti vyro visi atributai. „Ai, gražus, protingas, su humoro jausmu...“ Galų gale mes šiaip ne taip priėjome prie pinigų, kas irgi labai svarbu moteriai. O kai skaitėme trečią ištrauką, kurioje buvo paminėtas vyriškas lytinis organas, staiga visos moterys „Chi chi chi chi!..“ Nes ten buvo paminėta, kad tai įspūdingo dydžio ir taip toliau. Ir paskui paklausiau moterų – tai pamenat, ko aš jūsų klausiau prieš tai? Kas yra svarbiausia, kokį jūs įsivaizduojat tobulą vyrą? Ir štai, nė viena nepaminėjot to dalyko. Nors šioje knygoje tai labai daug kartų minima – kad herojus labai gražus, labai turtingas ir jo kotas labai didelis...
Mažiau reikia gėdytis sav3s. Mylėti reikia save – tokį, koks esi, nesimaivant, neišsidirbinėjant ir neužspaudžiant savyje to, kas yra įgimta, ko tu nori. Vieną gyvenimą gyveni žmogus. Salau, kol tai nekenkia kitiems – tol pirmyn.
– Sakykit, jei knyga būtų ekranizuojama, ar norėtumėte suvaidinti pagrindinį herojų?
– Ne, iš siužetinės pusės čia siužetas ganėtinai paprastas – daug ko vaidinti nereikia, personažai didelių dramų neišgyvena. Visa knyga yra daugiau apie moterį, apie merginą, kuri bando pažinti save, savo kūną, savo seksualumą, erotizmą, savo intymiąją gyvenimo pusę.
O vyras čia yra didžiulis dominantas ir toks linkęs griežtai prie reikalo prieiti. Savyje to kažkaip nejaučiu, nejausčiau ir didžiulio iššūkio vaidinti tokį žmogų – tokį žmogų suvaidinti yra paprasta.
Vyrai, manau, be problemų galėtų įsijausti į Kristianą Grėjų ir suvaidinti moterims bent jau vieną kartą savaitėje tokį vyrą. Ir klausimas vienas: ar moterys iš tikrųjų priimtų tokį vyrą, jeigu ir vaidinantį? Nes nepamirškim, tą knygą parašė moteris, kai jai buvo 46-eri. Svajodama ir atskleisdama savo fantaziją, vadinasi – to, ko galbūt dar neįgyvendino.
Iš vienos pusės knyga labai intriguojanti, iš kitos pusės vienas Dievas težino, ką moteris – reali šių dienų moteris – pajaustų, jeigu staiga atsirastų toks vyras, kuris prirakina prie lovos ir labai stipriai ploja per užpakalį, ir ne vieną kartą? Va čia klausimas...
– Per knygos pristatymą publikai uždavinėjote klausimus, o kai kuriuos atsakymus reikėjo tiesiog išpešti. Ar pačiam būtų smalsu turėti tokią galią – iš tikrų sužinoti, ką moterys galvoja, paklausyti jų minčių?
– Ta tema yra pastatytas puikus filmas su Melu Gibsonu, bet geriau nereikia žinot, ką moterys galvoja. Galų gale joje neliks paslapties. Jeigu kalbant apie mane, man geriau nežinoti ir geriau spėti.
Bet kartais toks jausmas, kad moterys pačios nežino, ko jos nori ir iš to pasimetimo jos kartais bijo ir gėdijasi savęs, nes tai galbūt neatitinka kažkokių normų. Galų gale tai puikiausias pavyzdys, kai visos bando atrodyti taip, kaip atrodo modeliai žurnaluose. Na, ne visos, bet... didžiajai daugumai moterų grožio idealas yra tas idealas, kurį jos mato televizoriaus ekrane, žurnaluose ir t.t., – tam yra dietos ir visa kita. Na, kokio velnio, Dieve mano!
Nėra gražesnės moters, negu laiminga moteris, tai jums pasakys bet kas. Nesvarbu, kiek ji sveria – jeigu ji bus laiminga ir švytės jos veidas, nebus jokių kaprizų, kažkokių priekaištų dar kažko, tokia moteris užkariaus pasaulį. Ir tokia moteris, be abejonės, pasitikės savimi, nes ji laiminga. Jeigu tokia moteris dar ieško vyro, kas labai mažai tikėtina, jinai užkariaus jį kaip nėr ką veikt, nepaisant to, kad neatrodys kaip manekenė.
– O kiek Jums pačiam yra svarbi moters išvaizda – kiek ji yra vizualiai seksuali ir patraukli?
– Na, kraštutinumus išbraukime. Savaitę ar dvi po dušu nebuvusi mergina (nesvarbu, ar tai bus mergina, ar vyras) – tai čia jau viskas, čia jau kaip ir nelabai. Bet vėlgi, civilizacijos tai išradimas. O būna žmonių, kurie gyvena laukinį gyvenimą ir kuo puikiausiai, jiems tai nemaišo.
Kiekvienas savo galvoje turi įsivaizduojamą idealą, kažkokį kūną – bet galų gale kai sutinki artimą žmogų, tu supranti, kad nėra tas kūnas kažkaip svarbu. Galų gale kai įlipi į trečią dešimtmetį, supranti, kad vienaip ar kitaip visi mes einame viena linkme – ne jaunyn.
Sunku kalbėti iš vyrų pusės, bet man visada atrodo juokingi vyrai, susiradę jaunutes mergaites ir besivedžiojantys jas šen ir ten. Tas žmogus, vadinasi, kažkur sustojo evoliucijos laipteliuose ir vis dar ieško mokyklinukių, nes turbūt ir pats dar jaučiasi mokyklinukas – nepaisant to, kad brandus vyras.
Bet manau, kad kiekvieno žmogaus moters paveikslas įvairus, o tam, kad nupieščiau savo atraktyvios moters paveikslą, man irgi trilogijos reikėtų.
– Tai gal rašysite?
– Oi, ne, tikrai ne. Yra žmonių, kurie tai daro geriau už mane. Štai prašau (rodo į knygą) – šimtas milijonų parduotų kopijų. Dieve, kiek ji dabar pinigų turi! (juokiasi)
– Ačiū Jums už pokalbį.
Taip pat skaitykite:
Skandalingos knygos pristatyme – I. Stasiulytės ir D. Meškausko aistros bei provokuojantys tekstai