Oskaro Koršunovo teatre sutiktas aktorius, paklaustas, ar turi laiko pasikalbėti, nusišypso ir pakviečia atsisėsti ant palangės.
Pirmieji aktoriaus žingsniai „Aušroje“
„Užaugęs svajojau tapti gaisrininku, arba gaistrininku, kaip sakydavau, vėliau virtuvės šefu“, – šypsosi aktorius atsakydamas į visai nevaikišką klausimą apie vaikystės svajones. Kaip ir kiekvieno vaiko gyvenime, svajonių radosi vis daugiau. Viena iš jų buvo studijuoti vaidybą. Tiesa, aistrą teatrui Martynas pajuto ne iš karto.
„Mano kiemo draugas Artūras lankė vaikų ir jaunimo teatrą „Aušra“, įsikūrusį Klaipėdoje, ir pakvietė prisijungti prie jų grupės. Jis pasakojo, kad teatre renkasi smagi kompanija, ir pasiūlė ateiti pabandyti. Pagalvojau: „Nesąmonė, kieme neatrodysiu kietas, jei pradėsiu vaidinti“, – prisiminimais dalijasi M. Nedzinskas. Netrukus jis sulaukė ir teatro grupės vadovės skambučio bei kvietimo išbandyti jėgas vaikų ir jaunimo teatro scenoje. Nuėjęs į „Aušrą“, Martynas susižavėjo teatru. „Man patiko vaidyba, dėmesys, buvimas su kolegomis, žiūrovai. Tikriausiai noras vaidinti visuomet slypėjo manyje. Ir pradėjo augti“, – sako Martynas. Plačiai šypsodamasis jis papasakoja ir apie savo debiutą „Aušros“ teatro scenoje. Pirmasis spektaklis buvo „Tarakonas iš rūsio“. „Atlikau tarakono Teofilio I-ojo vaidmenį. Tokia ta nekaltoji vaidyba, pirmasis prisilietimas prie teatro“, – juokiasi aktorius.
Artimiausia širdžiai vieta – teatras
Martynui pavyko įgyvendinti savo siekį ir baigus mokyklą įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Čia pakliuvo į režisieriaus, kuriuo žavėjosi jau ne vienerius metus, Rimo Tumino vadovaujamą kursą. Didžiojoje teatro scenoje M. Nedzinskas debiutavo 2005 metais spektaklyje „Moteris smėlynuose“. Pjesė buvo pastatyta Vilniaus mažajame teatre. Dar po trejų metų klaipėdietis baigė Muzikos ir teatro akademiją ir tapo diplomuotu aktoriumi. Nuo to laiko sukūrė daugiau nei trisdešimt vaidmenų, pristatytų didžiausiuose šalies teatruose. Aktorinius gabumus vaikinas atskleidė ir televizijoje – filmavosi parodijų laidoje „Dar pažiūrėsim“. Vis dėlto Martynas neslepia, kad mieliausia širdžiai vieta yra ne televizija, o teatro scena. „O paslaptingiausia, labiausiai traukianti erdvė yra kinas“, – čia pat priduria aktorius.
Paklaustas, kuris projektas padėjo nugludinti aktorinius gebėjimus, M. Nedzinskas nedvejoja – tai itin populiaraus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ pasirodymai. „Vaidindamas „Kitame kampe“ privalai būti nuolatinės aktorinės parengties būsenos. Kartu su kolegomis būdamas teatro scenoje tam tikromis formomis išreiški įvairius dalykus, tačiau kartu kaifuoji nuo to, nes scenoje gali įvykti bet kas“, – teigia pašnekovas. Prieš pilną žiūrovų salę atliekamos improvizacijos padėjo išugdyti ir dėmesio koncentraciją. Martynas prisipažįsta, kad nei telefono skambučiai, nei žiūrovų muistymasis kėdėje spektaklio metu jo nebeišmuša iš vėžių.
Universalus aktorius
Klijuoti etikečių ant skirtingų žanrų bei atliktų vaidmenų Martynas nelinkęs. „Mane kviečia atlikti įvairiausių vaidmenų. Kartais juokingi personažai tampa tragiškais, o tragiški juokingais“, – sako vaidmenų į štampais apklijuotas dėžutes nemėgstantis dėlioti aktorius.
„Aš pats savęs dažnai klausiu, ką norėčiau suvaidinti, tačiau atsakymo į šį klausimą nesu radęs iki šiol. Nežinau“, – po tylos pauzės sako M. Nedzinskas, paklaustas, ar turi konkretų personažą, kurį norėtų įkūnyti artimiausiu metu. Aktorius priduria žinantis viena: visi kūrybiniame kelyje atsiradę vaidmenys duodami ne veltui. Jau antrą kartą dramaturgo, ieškančio naujų saviraiškos formų, Konstantino Trepliovo vaidmuo atiteko būtent jam. Pirmą kartą M. Nedzinskas įkūnijo šį personažą vaidindamas R. Tumino režisuotoje „Žuvėdroje“. Dabar K. Trepliovas dar kartą atgims Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje. Dar prieš pokalbį vykusioje spaudos konferencijoje Martynas prisipažino, kad įsijausti į, atrodytų, pažįstamą vaidmenį, nebuvo paprasta. „Teko nemažai padirbėti, ištrinti iš galvos įstrigusias intonacijas. Labai padėjo Oskaras ir visi aktoriai. Procesas vyko taip tikslingai, kad viskas išgaravo, išsigrynino. Todėl dabar yra šitas Kostia, šitas pastatymas, šitas spektaklis ir šitie žmonės“, – spaudos konferencijoje kalbėjo Martynas. Jis neslėpė, kad darbas šioje komandoje jam atvėrė ne vienas duris, parodžiusias, kuriuo keliu aktorius nori žengti toliau ir kaip kūrėjas, ir kaip žmogus.
Vaikiškų spektaklių gerbėjas
M. Nedzinskas mėgsta stebėti spektaklius ir iš žiūrovo pozicijos. Paklaustas, koks pastaruoju metu matytas spektaklis padarė didžiausią įspūdį, Martynas susimąsto. „Tuoj prisiminsiu, – sako ir netrukus priduria: – Spektaklis vaikams „Mama katinas“, pastatytas Vilniaus mažajame teatre. Jį pavadinčiau gero vaikiško spektaklio, kuriame suprantamai kalbama ir apie nevaikiškus dalykus, pavyzdžiu.“
O kaip teatro scenos senbuvis apibūdintų šiuolaikinį žiūrovą? „Žiūrovai yra labai skirtingi. Jie gauna daug informacijos, todėl į spektaklį ateina turėdami išankstinį nusistatymą, ką norėtų pamatyti, kaip viskas turėtų atrodyti. Tačiau į spektaklius dažniausiai ateina tie patys veidai, tie keli procentai Lietuvos žmonių“, – tvirtina Martynas. Vis dėlto, pasak aktoriaus, žiūrovai yra visuomet geri.
