Ainis rūkė prie apgriuvusios tvoros vartelių, kalbėjo su bendrakursiais. Priėjau, pasisveikinau, prisistačiau. Aš nerūkiau, stovėjau, laukiau ir galiu prisiekti, jog Ainio pašnekesy išgirdau: „Ai, koks skirtumas!“ Taip mes su A. Storpirščiu rūkėme pirmą kartą.
Vėliau atvažiavo Vidas Bareikis, surežisavo mums auditoriją, kurioje galėjome prisiglausti, fotografas privertė vaikinus siena laipioti tiesiogine to žodžio prasme. Tai buvo seniai... Auksinio scenos kryžiaus savininkas Ainis Storpirštis ir režisierius Vidas Bareikis tebuvo studentai, o aš – po pirmo pamatyto vaikinų pasirodymo scenoje užsidegęs žurnalistas.
– Pamenu mažą Mokytojų namų sceną ir tris asmenis joje, dėvinčius per trumpas kelnes: tu, Vidas ir Pranas...
– Seniai tai buvo...
– Prabėgo nemažai metų. Kas pasikeitė galvoje nuo pirmųjų žingsnių į sceną?
– Pirmieji žingsniai buvo persmelkti vadinamuoju jaunuoju maksimalizmu. Atrodė, kad viską reikia daryti labai energingai, drąsiai, negailint savęs ir nemąstant apie rytojų. Svarbu tik čia ir dabar! Laikui einant turėjau nemažai galimybių ir ryžto visa tai išbandyti ir... Dabar galiu pasigirti nemenku bagažu sugadintų nervų ir traumų! Nežinau, kodėl taip yra, bet patirtis iš esmės labai dažnai būna skausminga. Paradoksas tas, kad tai, ką atrandi per skausmą ir sunkų darbą, – itin retai šie du dalykai būna atskirai, bent jau mano istorijoj, – tampa tavo esatimi. Kalbu apie suvokimą ir įžvalgas, kurios tavyje apsigyvena, ir tada tu gali jomis naudotis. Jausmas toks, lyg staiga teorija tavo galvoje taptų pačia skaidriausia tiesa. Žinoma, dabar tų menkų, bet man itin brangių praskaidrėjimų galvoje kur kas daugiau nei tada, tačiau.. Tenka pripažinti, jog tikrieji pokyčiai vyksta tik dabar.
– Apie kuriuos pokyčius kalbi?
– Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra skirstomas į periodus. Vaikystė, paauglystė, jaunystė, branda ir senatvė. Ją aš dar vadinu išmintimi. Kiekviename iš šių periodų žmogus turi savo stipriąsias savybes, kurios pasiekia savo viršūnę būtent tame periode. Pats iki šiol gyvenu jaunystėje. Ji prasidėjo studijomis ir su tais pačiais trimis vaikinais trumpomis kelnėmis. Tada suvokiau, jog turiu vienas pats parodyti sau ir pasauliui, kas aš esu. Tačiau dabar jaučiu, kad mano kokybės po truputį keičiasi. Žmogus daugiausiai laimi, kai suvokia, kad pereinant iš vieno periodo į kitą vienos savybės tampa silpnesnės, tačiau stiprėja kitos. Jeigu tu sugebi į save sąžiningai gilintis ir pasižiūrėti savikritiškai, turėtum suprasti, kad atėjus laikui privalai keisti darbo principą. Turi atsakyti į klausimus „Kaip tai darau?“ ir „Kodėl tai darau?“. Pavyzdys yra labai paprastas: aš visada turėjau daug ištvermės ir tai leisdavo scenoje sudeginti labai nemažai energijos, paprasčiau kalbant, išsitaškyti. Bet dabar suprantu, kad po kokių septynerių metų, kai baigsis energija, atsidursiu didelėje bėdoje! Nebent surasiu kitų būdų, kaip galėčiau liudyti, vaidinti. Ech, tas šaunusis virsmo laikotarpis! Todėl dabar nemažai ieškau, kokių dar kokybių turiu savyje. Kad paskui nereikėtų dantimis graužti sienos, nors tų dantų ir taip ne per daugiausiai. Žodžiu, dabar gyvenime vyksta labai daug pokyčių: teatre, muzikoje, šeimoje, tarp draugų...
– Ar spėja teatras paskui tave ieškoti naujų kokybių, ar spėja jis augti paskui aktorių?
– Jeigu teatras būtų gyva būtybė, tai jis būtų vienintelis iš tikrųjų gyvenantis „Čia ir Dabar“. Manau, kad jam visiškai pašlumšt, koks jis bus rytoj ar koks buvo vakar. Jis niekur nespėja ir nieko nesiveja – jis tiesiog!
– Noriu, kad apžvelgtum teatro virsmą per savo prizmę nuo periodo, kuriuo pradėjome pokalbį, iki šios dienos.
– Tai ne mano frazė, bet ji man labai patinka: „Teatras visada išgyvena krizę ir visada yra ant atgimimo ribos.“ Nors teatre esu tikrai labai neilgai ir dar daug ko visiškai neišmanau, bet net per tokį trumpą laiką teko savyje paliudyti ir atgimimo, ir krizės jausmą. Galbūt tai ir yra visa jo esmė? Aš nesuprantu, atrodo, kad Jis tarsi yra nuolatinėje nežinioje. Visi rimti kūrėjai supranta, kad su kiekvienu nauju spektakliu viską pradeda iš naujo. Ir visiškai nesvarbu, koks esi profas, vis tiek niekada nežinai, kaip išeis. Juokiamės su kolegomis, sakome: „Va, didis meistras“, o tas meistras mums sako: „Jo, šiku į batą, kaip pirmą kartą...“ Štai ir didysis meistras, amato žinovas, su kiekvienu nauju darbu pavirstantis mažu vaiku, kuris nuolat savęs klausinėja: „O ką daryt?“ Atgimimo spektakliai įvyksta tikrai ne kiekvienais metais. Kažkaip jie susikaupia ir atsiranda. Būna, pertraukos užtrunka apie trejus metus. Kokia būsena? Atrodo, kad jau buvom labai arti aušros, o išaušo nykus rudens vakaras... Ir vėl iš pradžių. Pastebėjau tai, kad atgimimo spektakliai, kuriuose dalyvavau, buvo paremti kolektyvine kūryba.
– Tą krizę jau matei prieš rinkdamasis profesiją, bet vėleisi į ją. Kodėl būna žmonių, kurie patys sau pasako „Na ir eisiu į tą krizę“, „Būsiu tos krizės dalimi“? Tavęs negąsdina faktas, kad nuolat gyvensi krizėje ir kas trejus metus lauksi momentinio atgimimo?
– Nežinau, ar mane tai labai jau gąsdina... Ta baimė visada motyvuodavo. Negaliu pasakyti, kad nesu bailus žmogus, tiesiog nemėgstu baimės. Kaip sakė „Sostų karuose“, tik bailiai gali tapti drąsūs. Manau, suprantu, kodėl. Iš natūros drąsūs žmonės negali suprasti, kas yra ta drąsa. Jiems neturėti baimės jausmo yra normalu, tai jiems nėra drąsa. O tie, kurie supranta drąsos kainą, žino, kad, norint ko nors pasiekti, kam nors pasiryžti, reikės susitikti su atsakomybės, nežinomybės ir sąžinės klausimais. Jie retai būna malonūs ar patogūs. Dažniausiai niekas neglosto už šiuos sprendimus – tiesiog gerai atspardo. Ir jeigu tau vis dėlto pavyksta šį tą nuveikti – tai po kurio laiko dauguma tiesiog pakeičia nuomonę ir sako: „Va, šaunuolis, kaip tu tada gerai padarei.“ O apie krizės egzistavimą... Nemanau, kad gyvenimas mieste, sociume yra labai lengvas ir laimingas. Didesnė bėda yra ta, kad patys žmonės nenori būti laimingi.
– Kodėl tau taip atrodo?
– Aš taip jaučiu. Be abejo, pažįstu labai daug laimingų žmonių. Ir pats esu linkęs ieškoti Rojaus, kuriame gyvensime. Tikiuosi, nenurimsiu, kol jo nepasieksiu. Bet išėjus į gatvę... Manau, tik kas penkiasdešimtas žmogus eina besišypsodamas. Turiu omenyje tą švarią šypseną, kuri išduoda, kad žmogui natūraliai gera. Daugelis yra susikaupę, užsiėmę... ir žiūri žemyn.
– Nemanai, kad aktorius galėtų būti įrankis, kuris gali suteikti laimės?
– (Tyla.)
– Ko žmonės eina į teatrą? Džiaugtis ar tiesiog tam, kad vėliau galėtų pasigirti: „Buvau teatre“?
– Be abejonės, negaliu pasakyti už visus. Kas ko nori, to ir eina. Manau, kad daugelis šiais laikais eina linksmintis. Ir tai mane nervina. Aš to nemėgstu. Nemanau, kad teatras yra tokia pat pramoga, kaip kinas...
– Kartais atrodo, kad teatre trūksta tik spragėsių...
– Taip. Susidaro įspūdis, kad spragėsiai gali atsirasti teatre. Su baltu pavydu žiūriu į laikus, kai žmonės į teatrą ateidavo perskaitę pjesę, pažinodami aktorius, jų kūrybinį kelią. Dabar yra vertinami pavieniai vaidmenys ar spektakliai, o ne jų visuma. Niekam neįdomi tavo gyvenimo kūryba. Kas nutinka? Įsigali tuščiasis žvaigždžių kultas: labai staigiai tampi didžiule žvaigžde, lygiai taip pat staigiai esi visiškas nulis. Kaip gali taip būti? Paaiškinkite man: spalio pabaigoje žmogus yra genialus, perspektyvus talentas, o sausio pabaigoje jis yra nieko vertas nevykėlis. Tada dar prisideda: „Mes juo tikėjom, o jis...“ Nesąmonė! Jeigu žmogus keičiasi kas ketvirtą mėnesį, tai būkim biedni, bet teisingi: palikim vieni kitus ramybėje ir žiūrėkime savęs. Kiekvienas kūrėjas turi tendenciją, kryptį, kurios link jis eina. Tai nesikeičia kas mėnesį. Tai yra didžiuliai etapai, būna žmonių, kurie viename etape užstringa dvidešimčiai metų... Teatras nėra pramoga. Teatras yra liudijimas. Su savo draugu Mindaugu Nastaravičiumi diskutavome šia tema. Išvada buvo tokia: menininko pareiga yra eiti gerokai prieš minią ir ieškoti kelio. Jį radus – atsisukti ir paliudyti tai susirinkusiems. Kam tai neįdomu, gali toliau tavimi nesekti. Kas nori, tegu lieka ir eina kartu. Menininkas negali ieškoti kelių eidamas atbulas ir rūpindamasis tuo, ar smagu visiems sekti. Ar nepavargo, ar vis dar šypsosi. Jeigu vesčiau minią atbulas, tai kur aš ją nuvesčiau? Iki pirmo šulinio ir bul bul. (Juokiasi.) Pasikartosiu, bet teatras man yra liudijimas to, ką patyrei. Visose repeticijose tai nėra tiesiog proto žaidimai: teatre tikrai skauda, čia lūžta kaulai, plyšta raiščiai, susipyksta geriausi draugai...
– Teatro nė kiek nesugadino televizija?
– Pasakysiu taip – ji nelabai padeda. Televizija žmonėms daro didžiulę įtaką. Kaip ir internetas. Bet negali nieko kaltinti, nes žmogus gali televizijos nežiūrėti. Pažįstu nemažai žmonių, kurie to ir nedaro, nes jiems neįdomu. Žinau žmonių, kurie žiūri LRT. Pasirinkimo laisvė. Bet yra tokių, kurie neturi kito pasirinkimo: gyvena sodyboje, dirba žemę. O televizorius jiems yra atsipalaidavimo daiktas, stovintis kambaryje. Tai ką dabar? Bausi jį už tai, kad neskaito Hermano Hesės ar neina į teatrą? Yra kaip yra, nieko kaltinti nereikia. Gal labiau svajoju, kad teatre atsirastų intelektualusis žiūrovas. Jis yra labai laukiamas. Po spektaklių vyksta aptarimai. Taip gera, kai prabyla žiūrovas, kuris yra susipažinęs ne tik su medžiaga, kurią ką tik vaidinai, bet ir su visa tavo kūryba. Tai didžiulis malonumas ir paspirtis nesukiužti. Tai leidžia aktoriui pasijausti reikalingam ir pasitempti.
– Nori pasakyti, kad ne visada aktoriai atiduoda viską? Nesulaukę to intelektualaus žiūrovo nepradedate chaltūrinti?
– Nemanau, kad esu chaltūrščikas, bet esu gyvenime taip jautęsis. Šiaip stengiuosi to nedaryti. Noriu sąžiningai uždirbti kiekvieną litą. Jeigu manau, kad man permoka, neimu tų pinigų. Bet kad chaltūra egzistuoja, sutinku. Ar tai galima suvaldyti? Kiekvienais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleidžia daug aktorių, kurie neturi kur eiti. Jiems tenka užsiimti veiklomis, kurios nėra jų vaikystės svajonės. Kai taip susiklosto gyvenimas, nelabai turi iš ko rinktis. Šiuo metu nėra aktoriaus kulto, gyvename režisieriaus teatre. Jau kurį laiką. Manau, kad teatras turėtų kisti ir virsti kolektyviniu menu. Toks turi būti naujasis teatras: režisierius yra režisierius, aktoriai yra aktoriai, šviesų dailininkas yra šviesų dailininkas ir jie visi dirba tai, ką turi dirbti. Čia nėra genialus tik vienas žmogus. Genialus, kad surinko visus... Ir padarė taip, kad jie genialiai suvaidino, sušvietė. Taip nėra. Nesu sutikęs režisieriaus, kuris būtų taip sutampęs virvutes. Visiems pasakęs, ką reikia daryti, ir padaręs nuostabų darbą. Ne.
– Koks yra tavo svajonių režisierius?
– (Tyla...) Svajonių?
– Geras žodis, ar ne?
– Geras.
– Dažnai jį vartoji?
– „Svajonės“ – dažnai. Bet „svajonių režisierius“ pirmą kartą nuskambėjo. Svajonių režisierius? Labai daug kokybių reikėtų išvardinti.
– Turime laiko.
– Turime... Pirmoji kokybė: bendražygis. Bendraliudytojas. Tada jis suvokia, kad vienas yra niekas. Aš irgi vienas esu niekas, mes kartu esame jėga. Tuo jis turėtų vadovautis ne tik kūrybiniame procese, bet ir paskui. Labai mėgstu žodį „mes“. Tikrai gyvenime jo ieškau. Ir gerbiu žmones, kurie nuoširdžiai tai eksploatuoja, dalinasi. Šiek tiek tasai svajonių režisierius turėtų būti antžmogis. Suprantu, kad visi esame žmonės ir kiekvienas turi savų bajerių, bet pirmiausia jis turėtų būti bendražygis.
– Sugrįžkime prie baimių...
– Prie baimių? Negąsdink. Gerai.
– Užsiminei, kad išgyveni jaunystės periodą...
– Taip, bet norėčiau eiti link brandos.
– Nebijai savęs subrendusio?
– Aišku, bijau. Bet tai nereiškia, kad nenoriu. Mane gąsdina elementarus dalykas: reikia kitaip, bet kaip?
– Šis klausimas – kaip? – kankina nuolat žengiant į kitą periodą?
– Taip.
– Kaip perėjai iš paauglystės į jaunystę?
– Atsakymas paprastas. Mokykla. Kokia ten atsakomybė? Mokytojas už tave atsako. Atrodo viskas niekai, tik pasakai: „Dzin ta matematika. Aš ką nors darysiu. Kitaip. Aš būsiu kitoks.“ O tada baigiasi mokykla ir: „O, b***t.“ Pasikeičia santykis su tavimi ir turi pats, be jokios pagalbos, įrodyti, koks kitoks tu būsi, – ir vėl abėcėlė iš naujo. Tai taip jaučiuosi dabar.
– Seniai jauti norą pereiti į brandos periodą?
– Pirmą kartą pajaučiau prieš kokius 200 metų. (Juokiasi.) Žinoma, neseniai. Nors negaliu slėpti, kad buvo etapas, iš kurio dabar juokiuosi, – „We’re gonna die young“ periodas. Kalbu apie tą periodą, kai negalvoji, kas tau bus, nes tu vis vien mirsi jaunas. Bet dabar nebenoriu mirti jaunas. Sprendimas pasikeitė. Tiesiog noriu eiti į priekį, toliau. Noriu kuo daugiau pamatyti, patirti, paliudyti šiame pasaulyje ir, duok dieve, suprasti ką nors. Tikiuosi, tam dar turiu laiko ir valios išdrįsti.
– Ar galimas variantas, kad susitiksime po trisdešimties metų, o Ainis Storpirštis vis dar nebus įžengęs į brandą, nes nebus radęs atsakymo į klausimą „Kaip?“. Tada rėktum „I’m gonna die young“...
– Tai būtų ganėtinai desperatiškas šūkis. Ir manau, kad žmonės tai matydami ar skaitydami išlietų ne vieną ašarą. Ir juoko, ir liūdesio. Kad taip nutikti gali – žinoma. Bet nemanau, kad taip bus.
– Bet publika bus mačiusi Beną iš „Išvarymo“, tarkime... Ainis Storpirštis jiems gal visuomet bus tasai jaunas Benas... Jie galbūt norės visada matyti jį tokį.
– Be abejo. Bet aš sugebėsiu įrodyti, kad galima kitaip. Ir tai bus labai įdomu. Tie, kas norės, eis kartu. Kas norės, pasiliks. Žmonės turi tokią teisę. Bet tikiu, kad kas nors nueis su manimi į kitą periodą. Liūdniausia, kas gali nutikti, – tai, kad prieš užmerkdamas akis pagalvočiau, jog net nepabandžiau. Visada yra geriau pabandyti – galbūt nepavyks, bet būsi ramus. Juk bandydamas stengiesi iš visų jėgų.
– Juk esi gyvenime atsisakęs ką nors pabandyti?
– Kas ne mano, to bandyti nesinori. Kas nėra įdomu man. Pasiūlymų arba situacijų iškyla įvairių, tačiau yra tokių, kurioms pasakai: „Ne, ne mano, nenoriu ten lįsti.“
– Kas turėtų nutikti, kad peržengtum per save?
– Gyvenime nesu vartojęs jokių narkotikų.
– Tai labai drastiškas pavyzdys.
– Yra, žinoma, ir lengvesnių... Na, pavyzdžiui, su draugais. Atsiranda naujas žmogus. Ir tu žinai, kad su vienu tu nori pamėginti tapti draugais, o su kitu – ne. Kas turėtų atsitikti, kad aš norėčiau perlipti per save ir mėginti tapti draugais su žmonėmis, kurie man tiesiog neįdomūs. Ne dėl to, kad jie yra blogi...Tiesiog mes kartu nelimpam. Neįsivaizduoju, kas turėtų nutikti. Gal tiesiog turėčiau nieko neveikti? Gal tada man viskas pasidarytų labai įdomu. Nežinau. Gyvenime visko yra buvę. Esu vaidinęs spektakliuose, nors žinojau, kad jie nebus geri. Bet mane vedė kiti šauksmai. Statė draugas. Su juo esame draugai ne tik todėl, kad sėkmingai kuriame, – esame draugai, nes padedame vienas kitam. Nepavykus tam darbui sėdėjome ir dviese juokėmės: „Na, susimovėme, o ką?“ – „Nieko tokio, nesiparink.“ – „Tu irgi nesiparink.“ Tokių dalykų, aišku, gyvenime būna. Tai irgi reikalauja labai griežtos savistabos. Tada užduodi sau klausimus, ar esi žvaigždė, ar jau nenori mažų vaidmenų. Svarbiausia yra čia nepasimauti: reikia vertinti žmones, kurie yra šalia tavęs. Būna situacijų, kai pats suklysti. Tikrieji žmonės, kurie yra šalia, niekada tavęs už tai nesmerks. Jie sako: „Tai kas?“ Tokie žmonės ir liks kartu.
– Spektaklyje „Išvarymas“ vaidini emigrantą Beną. Kas turėtų nutikti, kad iš Lietuvos išvažiuotų Ainis?
– Tremtis arba visi mylimi žmonės pasakytų: „Dink iš čia, nenorime tavęs matyti šioje šalyje.“ Dabar man tai asocijuojasi su prievarta.
– Kaip reaguoji į aplinkos spaudimą, kad šioje šalyje viskas blogai: ekonomika – blogai, kultūra – blogai, muzikos normalios nėra...
– Dėmesį kreipiu tik į tuos, kurie patys daro, kad taip nebūtų. Ką nors... Nes jeigu jie šneka vien tam, kad šnekėtų, – tai yra nesąmonė. Gaila, kad tokie žmonės gali šnekėti viešai. Manau, kad yra kur kas įdomesnių žmonių, kurie savo darbais užsitarnavo pasisakyti. Jų niekas neieško. Vietos jiems nėra. Kad Lietuvoje nėra įkvepiančių, itin aukšto dvasinio lygmens asmenybių – tai nesąmonių nesąmonė. Esame maža tauta, bet, patikėkite, čia gimsta tokių monstrų gerąja to žodžio prasme, tokių pusdievių, kad juos sutikęs nuleidžiu rankas ir galvoju: „Na, taip, dulke gimiau, dulke ir mirsiu prieš tave.“ Tada pradedu galvoti, kodėl su tuo žmogumi niekada anksčiau nesusitikau. O jie sėdi sau ramiai ir daro tai, ką reikia daryti. Kodėl jaučiame jų trūkumą žiniasklaidoje, nežinau, gal toks yra planas. Jeigu tai daroma sąmoningai, tuomet tai – kenkėjiškas poelgis. Tai mane siutintų. Bet jeigu taip yra netyčia, jeigu tai – tiesiog neapsiskaitymas, tai aš negaliu nueiti ir atvesti pas juos žmones. Norėtųsi, kad jie patys jų ieškotų. Būtent tų, kurių darbai ir žodžiai tave stumia link noro būti laimingam, link noro padaryti ką nors kitam, o ne tik sau. Aišku, visada reikia pradėti nuo savęs. Tik pasiekęs savo ramybę gali padėti kitiems. Turime ir puikių menininkų, ir muzikų...
– Bet mes viską nubraukiame pasakydami vieną frazę: „Lietuviškas mentalitetas“.
– O kas tai? Buvau nuostabioje Viktorijos Daujotytės paskaitoje, kuri buvo paremta jos pokalbiu su Arvydu Šliogeriu. Tai buvo paskaita apie lietuvišką mąstyseną. Norėčiau, kad žmonės bent jau paskaitytų, apie ką buvo kalbama šios paskaitos metu. Ten vyravo terminai „paprastumas“, „tyla“ ir ten nebuvo jokio savigailos kvapo. Su viskuo sutikau, sėdėjau ir linksėjau galva, nors man visa tai buvo nauja. Klausiau ir nuolat galvoje skambėjo „taip“, „tai mano“. Juk kai patiri nelaimę, nepuoli mušti žmonių, tiesiog sėdi su savimi ir dūmoji tyloje, ieškai to paprastumo. Manau, tai yra lietuviška mąstysena. Lietuviškas mentalitetas? Tie, kurie sako „Ai, čia lietuviškas mentalitetas“, tegul pateikia apibrėžtį, kas tai yra.
– Didžiausias klaustukas?
– Taip, aš juk irgi galiu pasakyti „Čia yra Izraelio karaimų posakis“, „Kas? Nėra tokių iš viso“... Lietuviškas mentalitetas – nesąmonė. Netikiu.
– Dar apie baimes...
– Šios dienos tema? (Juokiasi.) Gerai.
– Bijai savęs seno?
– Seno? Be abejo. Senis toks būsiu... Aišku, bijau. Bet kas iš to? Bijau ne vaizdo.
– Dabar dažnai į veidrodį žiūri?
– Dažnai.
– Darbas toks.
– Taip... Ne, aš čia šiaip. Ir netgi draugus kviečiu, kad jie į mane pažiūrėtų veidrodyje, paskui komentuotų. Vėliau darau suvestinę. Juokauju. O jei rimtai, bijau, ar senatvėje turėsiu pomėgių, ar turėsiu ramybę, ar tai bus svajonių išsipildymo metas, kai supranti, kad viskas yra tobula. Tiesiog dvejoju, ar tai pasieksiu. Esu matęs senų žmonių, kuriems norisi palinkėti: „Sėdėk ir gyvenk amžinai, nes klausyčiau tavęs amžinai.“ Turiu baimę, ar man pavyks tapti tokiam.
– Ar kada nors skaičiavai savo svajones?
– Ne, ne, nereikia jų skaičiuoti. Manau, svajonė yra išskirtinė žmogaus duotybė, kurios niekas negali veikti. Niekas. Tu esi įgalus ir turi teisę svajoti apie ką nori, kiek nori ir kada nori. Niekas tau negali dėl to knisti proto, niekas negali to valdyti, niekas negali uždrausti. Gaila, kad žmonės nesvajoja. Dėl to man liūdna.
– Manai, pas mus mažai svajojančių?
– Taip. Mes netgi turime posakį „drambliuko svajonės“. Ką tai reiškia? Aišku, kad drambliuko! Jos tam ir yra. Jeigu svajonę sulyginsi su realybe, padarysi didžiulę klaidą. Nereikia taip daryti. Ten yra pasaulis, kuriame tu esi laimingas, kuriame tu – herojus, kuriame būtent tu esi viskas, pagrindinis veikėjas. O visi kiti yra tobuli draugai arba patys nuožmiausi priešai. Tai yra didžiausias vaizduotės kūrybinio potencialo motyvacijos šaltinis. Ten viskas gimsta. Tam tau nereikia ko nors ypatingo. Pirmyn – visai nėra skirtumo, ar jums dvidešimt, ar keturiasdešimt aštuoneri, ar tu rimtas verslininkas, ar labai dvasingas. Su draugais esame diskutavę, kokios yra vaiko svajonės: princai, drakonai, pilys, mūšiai, pergalės, šlovė.. O kai tampame įgalūs daugelį dalykų savo gyvenime įgyvendinti – įveikti savo vidinį baimės drakoną, kai pasaulis yra mūsų, viskas pasikeičia. Mūsų svajonėmis tampa virdulys, siurblys, mašina, butas. Ir jau ties butu viskas nutraukiama: „Ką aš čia kvailas, užsisvajojau.“ Man šitas dalykas nepatinka. Man patinka, kai sutinku savo bendraamžį ir jis sako: „Žinai, pagalvojau, kad taip realiai, na, gausiu dabar milijardą ir su mašina taip tiesiog nusipirksiu kostiumą, atsisėsiu, tokius akinius stiliovus užsidėsiu, kepurę, ginklą, įsimesiu daug čiumodanų pinigų į bagažinę ir išvažiuosiu link vandenyno.“ Ir nesakau jam, kad jis kvailas. Sakai: „Geeras, brolau, čia geras.“ Koks skirtumas, jis tai padarys ar nepadarys, – mes ką tik labai gerai praleidome laiką. (Juokiasi.) Tai ir yra svajonės. Mėgstu svajoti.
– Perbėgome per gyvenimo etapus, ne kartą buvo paminėta pabaiga: kokio užrašo norėtum ant savo antkapio?
– (Tyla.) Norėčiau, kad mano antkapis būtų tokia statula... Jaunuolio su cigarete dantyse, žiūrinčio žemyn... Iškėlusio pirštą į dangų, o ant antkapio būtų užrašyta: „Ai, o koks skirtumas?“
