Jos gyvenime nestigo ir šlovės akimirkų, ir liūdnų minučių.
„Pas tėvelį tokia taisyklė buvo: kas meluoja, tas ir vagia, o kas vagia – tas gali ir užmušt. Tėvai griežtai augino ir draudė, ir valdė, ir pas mus namie žodžio „ne“ nebuvo. Nenoriu, neisiu, nedarysiu, nepatinka.. priešdėlio „ne“ nebuvo”, – vaikystės dienas prisimena Kristina. Ir būtent tėvas Napoleonas tapo žmogumi, atvedusiu būsimą aktorę į tuometę Lietuvos konservatoriją: „Durys matai kaip sunkiai atsidaro? Sunku bus, bet kelią rodo ir einam. Lieps būt karve – stoji ant keturių ir myki, taškas“, – juokiasi Kristina.
Vėliau K. Kazlauskaite tapo viena iš garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės „dešimtuko” aktorių. Už talentą juos tiesiog dievino žiūrovai – užgriuvo ligi tol nepatirta šlovė. Tačiau rampos šviesos po spektaklio užgesdavo ir stodavo pilka gyvenimo rutina:
„Viską reikėjo daryti pačiai. Aš pati dabar atsigręžiu ir tikrai negaliu pasakyt, kada ir kaip prie tokių krūvių, kokius mes turėjom, aš viską spėdavau. Dar prisidėdavo Kebliko ansamblis, dainavimai... Tai į radiją nubėgi, tai į televiziją nubėgi – tam, kad tas kapeikas susirankiotum kažkokias. O kada viską tą namie padaryti? Bėgi ir darai, niekas už tave nepadarys. Naktį, pavyzdžiui, parvažiuoju iš gastrolių, pasiimu iš draugės vaiką ir nešuosi miegantį ant rankų. Atrodo ir tam vaikui ne gyvenimas, bet o ką daryt? O kai nunešiau į savaitinį lopšelį... Eini į sceną vaidint, nieko nežinai, kaip ten tas tavo vaikas. Labai sunku, širdis plyšta, atrodo, krauju pasruvusi, ir negali atsijungti. Bet kai nėra kito kelio, kur tu žengsi? Atgal, vaiką į stalčių įdėsi? ” – neslėpdama emocijų sunkų gyvenimo tarpsnį prisimena Kristina.
Vaikystės pamokos, mokyklinės išdaigos, brandos sukrėtimai – visko apstu ne tik Kristinos Kazlauskaitės, bet ir dar kitų dviejų žmonių gyvenimo istorijose, kurias išgirsite šį vakarą dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“.
