Nauja forma amžinai temai
Spektaklis jau bus rodomas gruodžio mėnesį, bet didžioji premjera numatyta Naujųjų metų proga – gruodžio 31 dieną.
„Vaidmenys sukurti, liko tik nušlifuoti detales,– vakar spaudos konferencijoje sakė režisierius Raimundas Banionis. – Ledi Makbet – Katerina Izmailova – toks personažas, per kurį giliausiai bandoma atskleisti moters paslaptį. O kaip pavyko, spręs žiūrovas“.
1864 metais parašyta apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ – vienas žinomiausių N. Leskovo kūrinių. Apysakoje pasakojama tragiška meilės istorija: turtingame ūkyje nuobodžiaujanti jauna pirklio žmona Katerina pamilsta lengvabūdį prievaizdą Sergejų ir atsiduoda pražūtingai aistrai.
Sukrečiantis šios beprotiškos meilės finalas tarsi klausia, kur yra riba tarp meilės ir nuopuolio? Kokios aistros turi siausti moters sieloje, kai ji vieną po kito žudo žmones?
Pirmą kartą Šiaulių dramos teatre spektaklį statantis režisierius R. Banionis mano, kad „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ gvildena amžinas gyvenimo temas, kurioms belieka suteikti naujas menines formas.
Netradiciškai įvardintas spektaklio žanras – choro pasakojimas su vienuolika uždainių. Spektaklyje skambanti muzika ir choro atliekamos dainos – savotiški brechtiški zongai – sukuria „atsiribojimo efektą“, neleidžiantį visiškai susitapatinti su šiurpiais siužeto vingiais scenoje.
Spektaklio scenografija minimali, tad joje dar ryškiau atsiskleidžia įspūdingos ryškios Katerinos Izmailovos suknelės.
Vienas iš gyvenimo vaidmenų
Apie pagrindinės herojės vaidmenį kalbėjome su aktore Inga Norkute.
– Režisierius R. Banionis prisipažino, kad šis spektaklis Šiaulių dramos teatre atsirado tik dėl jūsų – vienintelės aktorės, galinčios įkūnyti Ledi Makbet – Kateriną Izmailovą...
– Jau septyniolika metų dirbu teatro scenoje ir nežinau kam dėkoti – likimui, Dievui už gautą vaidmenį. Tai – didelė dovana. Šaunu, kad režisierius kuria spektaklį ne norėdamas perteikti savo medžiagą, o dėl aktoriaus.
– Kokie jausmai užplūdo, sužinojus apie gautą vaidmenį?
– Apėmė begalinė laimė – tikėjau, kad ateis laikas ir pasitaikys toks vaidmuo. Kaip ragana jaučiau. Aktoriui labai palanku, kai savo amžiuje pataikai į tinkantį vaidmenį. Gali dabar pasakyti, dabar padaryti. Jauti svorį, yra patirties.
Nikolajaus Leskovo kūrinyje pagrindinė herojė - jaunesnė moteris. Spektaklyje ji yra vyresnė, sulaukusi keistos meilės. Ši meilės istorija liūdna, įdomi, galbūt žiauri, bet verta kalbėjimo ir net pagarbos.
– Ar galėtumėte Kateriną Izmailovą vadinti savo gyvenimo vaidmeniu?
– Vienu iš gyvenimo vaidmenų. Aš esu sėkmingas vaikas, žmogus ir moteris. Su režisieriumi Sigitu Račkiu kūriau Irinos vaidmenį Antono Čechovo spektaklyje „Trys seserys“.
– Esate matoma televizijoje, gal ir todėl režisieriai jus pasirenka?
– Režisierius Raimundas Banionis mane pamatė Šiaulių dramos teatre, kur sėkmingai dirbau. Būsimieji aktoriai, likę Vilniuje, galvoja, kad čia provincija, o iš tikrųjų Šiauliuose aktoriui yra puikiausia galimybė save realizuoti ir atsiskleisti. Nereikia kampinėti po įvairius pramoginius renginius ir save pristatinėti. Režisierius R. Banionis pamatęs mane sakė: „Mes susitiksime“. Susitikome teatre.
„Scenoje sau leidžiu daug ką“
– Ar sudėtinga buvo kurti prieštaringą vaidmenį, reikėjo laužyti save?
– Aš nelaužau savęs, o leidžiu sau. Gyvenime to nepadaryčiau, bet scenoje sau leidžiu daug ką. Kuriu iliuziją. Veda širdis, emocija.
Iš pradžių mes, šio spektaklio aktoriai, buvome išsigandę: Naujieji metai, premjera. Nikolajaus Leskovo istorija šiurpoka. Nevaldoma aistra, žudomi žmonės...
Ne. Spektaklio stilistika kita. Viduje kiekvienas žmogus turi tiek daug, kad net pats nežino. Norėčiau, kad žiūrovas, pamatęs spektaklį, galėtų ne smerkti heroję, bet aptarinėti. Šiaulių dramos teatrui reikėjo tokio spektaklio, kviečiančio susimąstyti.
– Kaip visur suspėjate?
– Nors daug kas galvoja, kad aš jau išsikėliau gyventi į Vilnių, taip nėra. Negaliu palikti teatro. Tai kaip liga. Aš negaliu palikti Šiaulių – čia mano namai. O Vilnius – televizijos gimtinė. Kol esu reikalinga, žmonės derinasi prie manęs.
Irena BUDRIENĖ
