Visi puikiai žinome, jog, tarkime, prezidentas, ministras, kokio nors departamento vadovė ar diplomatė, eidami į oficialų susitikimą, privalo vilkėti dalykinį kostiumą, kostiumėlį, mūvėti prie aprangos derančias kojines ar pėdkelnes, avėti batus su tam tikro aukščio pakulne, o džinsus, megztinius, sukneles su iškirptėmis bei aukštakulnius „pamiršti“. O kokie protokolo reikalavimai galioja renkantis akinius?
Kaip teigia protokolo ir etiketo ekspertas, Seimo narys Arminas Lydeka, yra nedaug taisyklių, susijusių su akiniais. „Svarbu žinoti, jog akiniai vertinami kaip aksesuaras, tad juos renkantis, privalu laikytis bendrų tam tikro aprangos kodo keliamų reikalavimų“, – teigia A. Lydeka.
Kiekvienam aprangos kodui – tam tikros aksesuarų galimybės
Anot A.Lydekos, akinius kaip ir kitus aksesuarus: diržus, rankines, laikrodžius, kaklaraiščius, skareles ir panašiai, žmogus paprastai renkasi pagal tuo metu egzistuojančias mados tendencijas. Ne išimtis ir aukštas pareigas užimantys asmenys. Tačiau jų pasirinkimų variantus konkrečioje situacijoje koreguoja aprangos kodas. „Pavyzdžiui, prezidentė, ministrė, kitokio aukšto rango pareigūnė, vilkėdama griežto kirpimo klasikinio stiliaus kostiumėlį, negali apsigaubti plačia, didele, margaspalve, egzotiškų raštų skara, nors ši ir būtų paskutinės mados klyksmas.
Pagal protokolą minėtos moterys gali ant kaklo ryšėti tik mažą skarelę, kurią dengia marškinių ar palaidinės apykaklė, skarelės spalva ir audinys neturi labai kontrastuoti su apranga. Tuo tarpu minėtoji ryškiaspalvė didžiulė skara puikiai tinka nešioti laisvalaikiu arba aprangos kodui „Be kaklaraiščio. Analogiška taisyklė galioja ir akiniams. Prie dalykinio stiliaus drabužių reikėtų rinktis klasikinių formų akinius. Rėmelių spalva gali būti tik juoda, pilka arba natūralaus metalo atspalvio: sidabro, aukso, bronzos, titano. Jei dalyvaujama vakarėlyje ar renginyje, kuriame nenurodytas nė vienas iš oficialių aprangos kodų, taip pat laisvalaikiu, per atostogas galima rinktis ir drąsių, netikėtų formų, ryškių spalvų rėmų akinius“, – tvirtina A. Lydeka.
Šiek tiek griežtesni protokolo reikalavimai, A. Lydekos teigimu, taikomi akiniams nuo saulės. „Sveikinantis su kitu žmogumi, visada privalu nusiimti akinius nuo saulės – būtina matyti kito žmogaus akis. Jei toliau bendraujama lauke, saulėkaitoje, pasisveikinus akinius nuo saulės galima vėl užsidėti. Tačiau jei susitikimas vyksta patalpoje, akiniai nuo saulės turėtų būti laikomi dėkle, rankose, ant stalo, kur nors kitur. Kalbėtis su kitais žmonėmis patalpoje esant su akiniais nuo saulės – nekultūringa, taip demonstruojama nepagarba pašnekovui“, – teigia protokolo žinovas.
Ar keičiasi oficialiai nešiojamų akinių mada?
Kalbant apie aukštas pareigas užimančius asmenis ir tai, kokius akinius jie turėtų nešioti darbo metu, kokius jiems derėtų rinktis, vieno iš optikos salonų „Fielmann“ vadovė Neringa Kibickienė pastebi, kad protokolo reikalavimų labiau paiso valstybės vadovai, tarnautojai, politikai, tuo tarpu didelių verslo įmonių, kompanijų vadovai laikosi liberalesnio požiūrio savo išvaizdos ir aprangos atžvilgiu.
Į klausimą, ar keičiasi tokių „oficialiai“ darbe nešiojamų akinių mada, N. Kibickienė konkreti: „Dalykinėje sferoje nešiojimų akinių madą galima apibūdinti žodžiu „klasika“. O klasika juk nesikeičia. Tai santūrių spalvų, įprastų ovalo ar stačiakampio formų, plonų rėmelių, berėmių arba pusiau rėminių konstrukcijų akiniai“. Kaip rasti aukso viduriuką, jei reikia laikytis protokolo ir visgi norisi sekti mada?
„Fielmann“ atstovė tokiu atveju pataria įsigyti dvejus akinius: vienus – oficialiems susitikimams, priėmimams, kitus – bendravimui neoficialioje aplinkoje. „Dažniausiai aukšti pareigūnai, vadovai būtent taip ir elgiasi – darbui renkasi klasikinio stiliaus, tuo tarpu laisvalaikiu mielai dėvi ryškiaspalvių rėmų, modernių formų akinius. Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog aukštos ir svarbios pareigos savaime įpareigoja rūpintis šiuolaikišku, madingu įvaizdžiu. Tad kartais „aukso viduriukas" nebūtinai pelno aukštas pozicijas visuomenės reitinguose – ekstravaganciją, drąsų, modernų požiūrį deklaruojantys asmenys taip sėkmingiau įtvirtina savąjį įvaizdį“, – pasakoja N. Kibickienė. Anot jos, šį sezoną itin madingi XX amžiaus šeštojo – septintojo dešimtmečio stiliaus, katės formos, aviatoriaus tipo, taip pat stačiakampiai „wayfarer“ formos akiniai.
Beje, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, akinių pasirinkimui, jų nešiojimui taikomos taisyklės laikui bėgant keitėsi. Iš pradžių, tik akiniams atsiradus, jiems negaliojo jokie aprangos kodo reikalavimai. Tie, kas sau galėjo leisti akinius įsigyti, juos nešiojo visose situacijose. Kita vertus, ir akinių pasirinkimas tuomet nebuvo didelis. Ilgainiui reikalavimai griežtėjo. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje svarbias pareigas užimantys vyrai galėjo nešioti tik nedidelius akinius, siauru auksiniu rėmeliu. Jų žmonoms arba, kitaip tariant, pirmosioms ponioms, akinius buvo galima nešioti tik tam tikrose vietose, ne visuose susitikimuose, renginiuose. XX a. viduryje – antroje pusėje akiniams taikomų reikalavimų ėmė vėl mažėti, pastarieji liberalėjo.
