Nors talentingas aktorius Aistis Mickevičius nėra visiškai paniręs į mados pasaulį, apie jį nutuokia ne mažiau nei mūsų šalies stilistai. Domėjimasis viskuo, intelektuali kalba ir manieringumas – neatsiejami Aisčio bruožai.
- Kaip aktorystė padeda gyvenime?
- Nežinau. Man gyvenime padeda platus akiratis, intuicija ir humoro jausmas. Aktorystės studijos išmokė kelių labai gerų dalykų: savikritikos, konstruktyvios kritikos ir gebėjimo analizuoti situacijas ir žmones. Galbūt visas tas komplektas ir padeda gyventi.
- Blaškėtės tarp kelių profesijų. Ar mada nepasirodė tokia patraukli, kad nėrėte į aktorystę?
- Nepasakyčiau, kad blaškiausi. Kažkuriuo momentu norėjau stoti studijuoti kostiumo dizainą, bet nuėjau į konsultaciją ir iškart supratau, kad neįstosiu, nes nebuvau lankęs dailės mokyklos ir panašiai. Galbūt tai nebuvo tikrasis pašaukimas, jeigu lengva ranka į viską numojau. O artisto gyvenimas mane viliojo nuo vaikystės. Aš nuolat rengdavau giminaičiams visokius numerius, koncertus, pasirodymus, vaidinimus. Į aktorinį įstojau nepaprastai lengvai, nors nervų irgi buvo. Jeigu dabar kas nors iš naujo lieptų pasirinkti, nežinočiau, ką daryti. Nes talentų, fantazijos ir kūrybinės ugnies turiu daug. Tada viskas atrodė papasčiau ir aiškiau. Dabar galbūt ir mados studijų taip greit neišsižadėčiau.
- Mada domėjotės nuo paauglystės, kaip tai vyko?
- Mada domėjausi turbūt nuo darželio. Tiesiog man tai įgimta. Mano abu tėvai jaunystėje buvo nemenki „modistai“. Kartą tėvas nepagailėjo net šimto dvidešimties rublių (kosminė suma tais laikais buvo) už originalius „Wranglerius“. Ne vieną tėvo nebenešiojamą „stiliovą“ firminį daiktelį vėliau sudėvėdavau ir aš. Gaila, kad visą tą „kolekciją“ studijų metais ištempiau į Mokomąjį teatrą, kur ji ir prapuolė, pavirsdama įvairių personažų drapanom. Ten tikrai buvo labai stilingų drabužių: elegantiškas baltas lietpaltis, ryškiai geltona plonutė boloninė striukė, oranžiniai trumparankoviai marškinėliai, lašo formos akiniai nuo saulės...Ech...Iš viso to liko tiktai nuostabus autentiškas mėlyno ir žalio džinso švarkelis, kurio man iki šiol pavydi dizainerė Ieva Ševiakovaitė.
- Kuo jums patraukli mada?
- Tai puiki terpė saviraiškai. Mada, stilius – tai įdomi dėlionė, intelektualus rebusas, subtilus žaidimas, ženklų kalba. Žinoma, reikia tuo domėtis, kitaip nieko nesuprasi, neatpažinsi, nes nežinosi konteksto. Man mados kūrimas visada asocijavosi su inovacijom ir revoliucijom, su varikliu, kuris varo šitą planetą į priekį.
- Kaip jaučiatės vaidindamas Žužu?
- Puikiai. Nes Žužu visada gali pažerti įdomiausių patarimų visiems gyvenimo atvejams. Be to, juk taip smagu kritikuoti kitus.
- Ar tiesa, kad Žužu ne vieno, o kelių dizainerių parodija?
- Žužu yra Žužu. Čia nereikėtų ieškoti konkrečių sąsajų su konkrečiom mados pasaulio personalijom, nes Žužu yra koncentratas to, apie ką dažniausiai rašo visokie „Žvėrių“ ir „Paukščių“ žurnalai...Visokie apsišaukėliai stilistai, modistai, gyvenimo būdo specialistai, soliariumų rududu, furšetų leopardai, ir kiti „aukštuomenės“ šalaputriai dovanoja Žužu neįkainojamos gyvenimiškos medžiagos.
- Kur Žužu mokėsi mados?
- Ar tikram mados talentui dar kokie mokslai reikalingi? Juk avokadas ir bulvių maiše avokadas. Bet aš esu girdėjęs, kad Žužu yra baigęs Palangos Juzės vardo siuvimo technikumą Kaune, o paskui, kaip ir priklauso, stažavosi visokiuose Poryžiaus salionuose (šypsosi).
- Kas jums padeda kurti Žužu personažą?
- Gyvenimas. Kiekvienas įvykis iš gliancinio pasaulio yra puiki inspiracija tobulėti Žužu personažui.
- Ar iš dizainerių Žužu sulaukia kritikos?
- Juokaujat? Žužu nesišaipo iš talento kurti. Žužu šaiposi iš pernelyg susireikšminusių analfabetų ir apsišaukėlių. Manau, Lietuvos dizaineriai slapčia jį palaiko šioje kovoje.
- Kokių vertinimų Žužu apskritai sulaukia?
- Kaip ir priklauso, Žužu nepaprastai patinka moterims. Matyt jos jaučia giminingą sielą. Jis – geriausias moterų draugas ir patarėjas. Juk su tokiu gali ir apie naujausius fasonus, ir apie veido kaukes, ir apie visus ir visas smagiai pasiplepėti prie šampano taurės. O vyrai tyli ir pagarbiai stebi, bijodami būti tuoj pat jo sukritikuoti.
- Ko jūs išmokote iš Vydo, ir ko iš Žužu?
- Hmm... Iš Žužu išmokau, kaip mereškuoti staltieses, plisuot bliuskas ir kaip parinkti tinkamus fužerus furšetams... Neįkainojamos pamokos!(šypsosi) O Vydas...Visi jo patarimai dar iš sovietmečio, todėl sunkiai pritaikomi mano gyvenime. Juk nesiūlysi pagyvenusiai damai ant Palangos tilto eiti kartu į viešbučio kambarį naujos „Vairo“ plokštelės ant kušetės paklausyti.
- Kokia moteris jums graži?
- Man patinka grožio ir proto derinys. Įsimylėti galiu tik išsilavinusią, protingą ir inteligentišką moterį. Labiau tamsiaplaukę, nei blondinę. Tokią kaip Monica Bellucci arba Anouk Aimee. Moteris turi turėti savyje paslaptį, o tada – gilias akis, gundančias lūpas...O tuščias grožis manęs visai nežavi. Kvaila moteris niekada nebus graži.
- Paryžius. Kokias jums emocijas sukelia, kuo patinka?
- Man Paryžius turi tos nepaaiškinamos magijos, kuri traukte traukia ten grįžti vėl ir vėl. Keistas jausmas, bet pirmą kartą išlipęs Paryžiuje iškart pagalvojau, kad tai mano miestas. Atrodė, kad viską čia jau žinau, tereikia įsimaišyti į minią ir gyventi šio miesto ritmu. Žinoma, visoks tas Paryžius. Kiekvieną kartą vis geriau su juo susipažįstu ir atrandu naujų dalykų, vietų, veidų. Bet magija nedingsta. Kažkas tame mieste snobiško, bet kartu labai žavaus. Senovė subtiliai persipynusi su šiandiena. Nepaaiškinama gatvių, parkų, skverų, atskirų kvartalų atmosfera. Lyg filmas. Paryžius mane žavi milžinišku istoriniu, meniniu, kūrybiniu potencialu. Ir, be abejo, tai mados miestas. Galbūt jis ne toks novatoriškas, kaip Niujorkas ar Londonas, bet jis nepaprastai rafinuotas.
- Ko, įvaizdžio atžvilgiu, jūsų nuomone, trūksta Lietuvos vyrams?
- Oi. Kad galėtum pasakyti, ko trūksta įvaizdžiui, reikia patį įvaizdį turėti. Manau, kad pagrindinė problema kur kas gilesnė. Čia ne įvaizdžio, o mentaliteto klausimas. Jei kada nors pasikeis lietuvio mąstymas, nieko netruks ir jo įvaizdžiui. Aišku, čia apibendrinu. Yra stilingų, madingų, gerai besirengiančių, savo išvaizdai neabejingų vyrų ir Lietuvoj. Ypač tarp jaunų žmonių, kurie daug keliauja, yra imlūs informacijai, moka pamatyti ir atsirinkti. Juk tai, kaip žmogus atrodo, irgi yra dalis informacijos apie jį, apie jo vidinį pasaulį. Kita vertus, galbūt tai yra arba nėra kraujyje. Juk prancūzams įgimta elegancija, italams ryškus stiliaus pojūtis. Čia istorinio konteksto, plataus horizonto klausimas. Londone, Niujorke, Paryžiuj, Amsterdame daugybė žmonių gali nustebinti savo stiliumi. Vilniuje daug stilingų žmonių vienoj vietoj pamatysi nebent per „Mados Infekcijos“ renginius.
- Ar domitės spektaklių kostiumais?
- Eidamas į teatrą žiūrėti premjerų visada atkreipiu dėmesį ir į personažų kostiumus. Geras kostiumų dailininkas teatre, kaip ir bet koks specialistas – aukso vertės. Dažniausiai spektakliuose teko dirbti su dizainere Jolanta Rimkutė. Ir galiu pasakyti, kad tai tikra savo srities profesionalė, puikiai jaučianti spektaklių stilistiką, žanrą. Jolantos kostiumai man visada atrodo idėjiškai labai tikslūs, stilistiškai vieningi. Puikius kostiumus įvairiems pastatymams, mano nuomone, kuria Juozas Statkevičius.
- Kaip manote, ar yra Lietuvoje mados autoritetų?
- Atrodo, kad artojų mužikų, kaip pasakytų Žužu, krašte toks reiškinys kaip mada išvis negali egzistuoti, o tūlam lietuviui žodis „defile“ turbūt geriausiu atveju asocijuojasi su mėsos skyrium parduotuvėj... Sunku patikėti, bet čia yra talentingų dizainerių, kurie savo kūryba tikrai nepadarytų gėdos Lietuvai pasaulyje. Aleksandro ir Vidos duetas, „Swan Pharmaceutics“ kompanija, Sandra Straukaitė, Agnė Kuzmickaitė...Tai vis lietuviško mados pasaulio asmenybės. O vien ko vertas charizmatiškasis ir neabejotinai labai talentingas Juozas Statkevičius, kuris ne kartą reprezentavo ir garsino Lietuvą ne menkiau, nei kokia Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, sutinkama fanfaromis ir visuotine isterija net grįžusi be medalių. Atrodo, mados autoritetų turim į valias, o lietuviai vis tiek klauso kažkokio Petruškevičiaus.
- Kaip atrodėte paauglystėje?
- Įdomu tai, kad iki dvylikos metų buvau absoliutus blondinas, o paskui mano plaukai ėmė natūraliai tamsėti. Taip pat pamažu iš labiau panašaus į mamą tapau labiau panašiu į tėtį. Buvau ramus, svajingas, romantiškas ir labai drovus paauglys. Kompleksavau dėl savo plaukuotų kojų, todėl paplūdimy privengdavau išsirengti. Dažnai įsimylėdavau, rašiau eilėraščius. Nešiojau siaurus džinsus, rudo dermantino trumpą striukę, kadaise madingus tėčio nertinius...
- Kokias knygas mėgstate skaityti?
- Tiksliau būtų pasakyti, kad aš mėgstu skaityti! Skaitymo alkį pajutau dar paauglystėje. Knygų skaitymas man teikia didžiulį malonumą. Nesuprantu žmonių, kurie neskaito knygų. Knygų skaitymas nėra laiko švaistymas! Tai ir puikus laisvalaikis, ir minčių atgaiva, ir informacija, ir savotiška patirtis, ir penas vaizduotei. Todėl skaitau daug ir beveik viską. Ir labai greitai. Jei knyga „užkabina“, per vakarą galiu perskaityti ir kokius 400 puslapių. Patinka šiuolaikinių autorių romanai, istorinės knygos, įdomių žmonių biografijos, poezija, pjesės, atsipalaidavimui – seni detektyvai. Mėgstamų autorių daug, bet išskirčiau Umberto Eco, Salman Rushdie, Boris Vian. Taip pat perku visokius gamtos ir mokslo populiarinimo žurnalus. Žodžiu, žinių alkis beribis.
- Jūsų ir Žužu bendrumai.
- Hmm...Abu vartome tuos pačius madų žurnalus ir puikiai gaudomės mados krypčių, tendencijų ir brand‘ų pasaulyje.
- Jūsų mėgstamiausia vieta?
- Miestas. Miškas. Jūra.
Šiaip aš asfalto vaikas, todėl puikiai jaučiuosi mieste. Dideliame mieste. Vilniuje, nes nelabai yra iš ko rinktis. Paryžiuje, nes noriu ten gyventi. Berlyne, nes jis labai įdomus... Bet kartais norisi į mišką, pasivaikščioti, grybauti, pasisemti energijos ir pailsėti. Ir, aišku, negaliu be jūros. Kasmet turiu pabūt prie jūros. Jūra man kaip terapija. Yra Portugalijoj toks Peredes (Rojaus) paplūdimys, dar žvejų miestelis Nazare ir kelias į Sao Jacinto... Kai prisimenu tas vietas, mane užplūsta portugališkas saudade. Dar viena mano mėgstama vieta – namai. Nes jie – mano tvirtovė.
- Kas jums labiausiai patinka dirbant radijuje?
Man labai patinka mūsų su kolega Mindaugu vedamas „M-1 ryto šou“, nes mes ten linksminamės, šėliojam ir improvizuojam iš širdies. O didelis radijo pliusas dirbant eteryje rytais yra tas, kad niekas nemato tavo užtinusių akių, suveltos ševeliūros ar susiglamžiusių marškinių. Ir tavo stilius niekam nerūpi (šypsosi).
Kalbino Julija Vital