Nors tikėjomės pasikalbėti tik apie atostogas, pokalbis sukosi ir kitomis temomis.
– Puikiai pamename, dienas, kai lietuviai susipažino su Rauliu. Kaip manai, ar Lietuva tapo tolerantiškenė per metus?
– Nemanau, kad Lietuva tapo tolerantiškesnė. Tiesiog lietuviai priprato. Jie visi žino, kad yra tokia Agness, kuri kažkada buvo Rauliu. Na, ir kas? Tolerancijos atžvilgiu į priekį šalis nepajudėjo.
– Ar sunku vaikštinėti Vilniaus gatvėmis: dažnai atpažįsta?
– Sunku. Su draugais dažnai traukiu miestą tiesiog pailsėti, tačiau nesigauna. Daugelis atpažįsta. Žinoma, man yra malonu, kai žmonės prašo kartu nusifotografuoti, kalbina, palaiko.
– Anksčiau tiek daug palaikymo nesulaukdavai.
– Tikrai taip. O dabar blogų komentarų sulaukiu mažiau. Dažniausiai savo nepasitenkinimą išsako merginos. Vaikinams visiškai „pofig“, o merginos dažniau nužiūrinėja. Gal manyje įžvelgia konkurentę.
– Kokie ateities planai?
– Nežinau. Kol kas mokausi... Ilsiuosi, mėgaujuosi gyvenimu.
– Dar visai neseniai daug diskusijų kėlė vienos lyties asmenų santuokos klausimas.
– Žinau, kad tai yra legalu Estijoje.
– Tiesiai paklausiu: Agness tekės?
– Kodėl gi ne? Turiu kandidatą, su kuriuo norėčiau susituokti. Jeigu tai bus leidžiama, galbūt, eisiu pati pirmoji to daryti.
– Visada galvojau, kad merginos apie savo būsimas vestuves pradeda galvoti būdamos kokių šešiolikos...
– O aš apie tai pradėjau galvoti nuo dvylikos (juokiasi). Iki penkiolikos metų maniau, kad per savo vestuvės vilkėsiu baltą kostiumą, o mano partnerė – juodą suknią. Tačiau supratusi, kad nesu vaikinas, supratau, kad noriu baltos suknelės, baliaus, kuriame daug mano draugų, ir viskas būtų tiesiog „klasiška“.
– Labai asmeniškas klausimas: esi miegojusi su mergina?
– Seksas su mergina? Ar tai buvo? Buvo... Taip, vieną kartelį buvo.
– Kaip keičiasi gyvenimas pakeitus vyrišką rolę į moterišką?
– Gyvenimas nesikeičia, šiais laikais yra visiškai „pofig“ ar esi vaikinas, ar mergina. Pats už save privalai kovoti bet kuriuo atveju. Viskas keičiasi tik lovoje: vienu atveju „duodi“, kitu - „imi“. O daugiau niekas nesikeičia.
– Ar dažnai susimąstai apie lygias lyčių teises?
– Taip, kartais man netgi nepatinka, kad jos yra perdėm lygios. Visai neseniai mačiau automobiliu važiuojančią moterį: automobilis užgeso, o lietuviai sustojo ir žiūrėjo. Aš buvau šoke. Tiesiog norėjau paklausti „Jūs vyrai, ar ne?“ Moteriai padėjo ispanų turistai, jie nustūmė jos automobilį. O lietuviai tiesiog žiūrėjo. Net nesugalvojo parodyti, kad bent 20 proc. yra vyrai.
– Kaip manai, Lietuvoje yra tikrų vyrų?
– Tokių visur yra, tačiau vienur – mažiau, kitur – daugiau. Lietuvoje tokių vyrų yra vienas iš tūkstančio. Tarkime, Vilniuje tokį sutikti yra sunku.
– Ko išmokai gyvendama Lietuvoje? Juk nėra čia jau taip blogai.
– Čia gyventi yra gerai. Tačiau lietuviai galėtų dažniau šypsotis. Visai neseniai pas mane lankėsi mano bičiulis, jis liko nustebęs, kad penktadieniais klubuose besilinksminantys žmonės „pasipuošė“ laidotuvių veidais. Visi bendrauja tik tarpusavyje, niekada nebendrauja su trečiu asmeniu, niekada nesišypso svetimam.
– Kada paskutinį kartą buvai namuose Azerbaidžane?
– Prieš du metus. O ką aš ten veiksiu grįžusi? Nieko. Mano visi draugai yra Maskvoje arba kur nors kitur.
– Tikiu, kad Italijoje ir Maskvoje naktinis gyvenimas kardinaliai skiriasi nuo lietuviškojo. Kokius įspūdžius parsivežei?
– Italijoje buvau labai prabangiame kurorte - Komoje. Ten atostogauja tik turtingi žmonės: prabangūs automobiliai, įspūdingi namai, puikus kraštovaizdis. Ten buvo labai gerai. Ten minimalus atlyginimas siekia tūkstantį eurų. Jiems to neužtenka.
– O Maskva kaip?
– Tai pamišęs miestas. Man ten labai patiko vyrai. Kodėl? Todėl, kad jie yra įžūlus. O man tokie patinka. Visų pirmą, tai yra labai brangus miestas. Maskviečiai žino, ko nori, o man patiko, kad jie bendravo su manimi ir kiekvienas norėjo susipažinti. Faina. Aš ten puikiai pailsėjau. Man įsiminė tai, kad tiesiog gali išeiti į gatvę, pakelti ranką ir tuoj prie tavęs sustos automobilis. Su vairuotoju gali susitarti, kad jis tave nuvežtų, kur tik nori. Man tai labai patiko. Niekada nepamiršiu, kai išėjau iš klubo, pakėliau ranką ir sustojo trys automobiliai: BMW X6, Porsche ir Lada, kurį vairavo dagestanietis. Rinkausi automobilį. Sėdau į BMW, nors norėjau į Porsche, nes jo vairuotojas iškart pasakė „Važiuojame pas mane namo“. Atsisakiau ir nuvažiavau namo. O Vilniuje, jei pakelsiu ranką prie gatvės, tai visi pagalvos, kad esu kekšė arba išsigąs, kad išprievartausiu.
– Grįšiu prie jau užduoto klausimo: ką galvoji apie ateitį?
– Nieko negalvoju, nes, kai anksčiau galvodavau apie ateitį, kurpiau planus – viskas apsivertė aukštyn kojomis. Mąsčiau, kur gyvensiu, ką dirbsiu, juk kalbėjau, kad pamiršiu Lietuvą, ją paliksiu. O dabar pažiūrėkime – likau. Maniau, kad rasiu darbą. Neradau. Tuo metu pamaniau „Ok, neradau darbo, mirsiu iš bado“, bet vis dar nenumiriau. Mano ateities vizija - „nulis planų“. Tiesiog gyvenu.
