Rūta Klišytė
Nebetekome Lietuvos estrados legendos Adolfo Jarulio, anapilin išėjusio 73 metų amžiaus. Šį savaitgalį velionis atgulė amžinojo poilsio gimtųjų Šiaulių Ginkūnų kapinėse, šalia savo motinos ir sūnaus. Jo giminės prašymu buvo atsisakyta iškilmingo viešo velionio palydėjimo, kurį buvo pasišovęs surengti didelis ištikimų dainininko gerbėjų būrys. Anot giminaičių, tai jam netiktų: „Vilniaus bokštų“, A.Šabaniausko premijos laureatas, draugų vadintas tiesiog Dučiu, buvo paprastas, nuoširdus, kuklus žmogus.
Šviečiantis visiems
Tuo teko įsitikinti ir šių eilučių autorei: bendravimas su A.Jaruliu buvo tikra šventė, net trumpas pokalbis telefonu su juo būdavo lyg kabareto numeris: šis žmogus degė nesavanaudišku noru dalytis su kitais savo gyvenimo džiaugsmu, kurio turėjo su kaupu, net skausmingus dalykus gebėdavo pasukti linksmuoju kampu.
Turbūt šis gebėjimas padėjo A.Jaruliui gyvenime ne tik fiziškai išlikti, bet ir būti geru žmogumi, atviraširdžiu linksmuoliu. Regis, dar visai neseniai tokį jį matėme muzikiniame LNK šou „Žvaigždžių duetai. Istorija prasideda iš naujo“ poroje su aktore Inga Norkute-Žviniene. Tiesa, iki projekto pabaigos garbaus amžiaus dainininkas, nors parodė turįs pakankamai parako, neišbuvo, bet jį nuvargino ne pats dainavimas, o dažnos ilgos kelionės iš Šiaulių į Vilnių ir nesibaigiančios repeticijos bei filmavimai.
Televizijoje po ilgos pertraukos A.Jarulis pasirodė 2008 m. – lietuvių estrados klasikų konkurse „Švieski man vėl“. Ir tapo nugalėtoju, atkaklioje kovoje varžęsis su žymiausiais mūsų estrados atlikėjais. Panašu, kad laimėti šią praktiškai beviltišką, nors ir malonią kovą su senais scenos bendražygiais Jaruliui ir vėl padėjo tas nesumeluotas gyvenimo geismas, kuriuo jis trykšte tryško: dainavo taip viltingai ir aistringai, lyg būtų ne senas patyręs scenos liūtas, o talentingas naujokas, galvą pametęs dėl muzikos. Ir laimėtu geltonu automobiliu džiaugėsi nuoširdžiai it vaikas, priėmęs jį kaip klausytojų meilės išraišką.
O juk vos prieš 2 metus dainininkas buvo sunkiai sužalotas baisioje autoavarijoje, patyręs joje ir nepaisomą netektį – paradęs artimą bičiulį Miką Vaitkevičių. Ypač skaudu, kad tai įvyko važiuojant namo po žymaus mūsų kompozitoriaus 75-mečio koncerto sostinėje, visiems kartu grįžtant namo. Avarijoje žuvo M.Vaitkevičius su žmona, o A.Jarulis sveiko sunkiai ir ilgai. Sielos žaizdas vyriškis ryžosi gydyti muzika – todėl ir nusprendė dalyvauti konkurse.
Karo vaikas
Muzika buvo A.Jarulio gyvenimo meilė. Jis pats spėjo, kad paveldėjo tai iš mamos tėvo Felikso Konuserževskio – nepaprastai energingo, linksmo, muzikalaus žmogaus. Dainininkas buvo tikras karo vaikas, gimęs prieš pat II pasaulinio karo pradžią – 1941 m. gegužę. Dar kūdikiui jam teko patirti karo siaubą, su mama slėptis kieme iškastoje tranšėjoje, kai gimtieji Šiauliai, miestas prie svarbaus geležinkelio mazgo, ėjo iš rankų į rankas, ir vokiečių, ir rusų buvo nuožmiai bombarduojamas. Tas nuomojamas namelis per stebuklą išliko bene vienintelis tame rajone – visi kiti pastatai supleškėjo karo pekloje. Paaugęs Adolis miesto griuvėsiuose kartu su kaimynų padaužomis rankiojo šovinius ir granatas, už ką jį prižiūrinti senelė (Adolfo mama Cecilija kiaurą dieną plušėjo galanterijos fabrike) duodavo pylos. O dainas muzikalus berniokas gaudė per tėvo nupirktą radiją, o ypač jam patiko vokiški ir lenkiški šlageriai.
Reviu ir taksi
A.Jarulis, dienomis „Rūtos“ saldainių fabrike kaldamas dėžes, o vakarais mokydamasis pamaininėje darbininkų mokykloje, svajojo dainuoti. Tą ir darė – Šiaulių kultūros namų liaudies dainų ir šokių ansamblyje, S.Jautako vadovaujamame chore, o su „Alebastro“ estrados kvartetu netgi laimėjo trečią vietą konkurse. Šiauliai buvo nedidelis miestas, bet kiek čia tilpo muzikantų, dainininkų, kolektyvų, kiek buvo muzikos aistruolių! 1961 m. vyras įsidarbino dviračių gamykloje „Vairas“ tekintoju, o čia jau tada buvo muzikinis „Vairo“ ansamblis , kuris su naujai iškeptu dainininku Adolfu Jaruliu pelnė antrąją vietą Baltijos šalių sunkiosios pramonės meno kolektyvų konkurse.
„Dar seilius buvau, kai 1964 metais Lietuvos estrados atlikėjų konkurse man iš dangaus nukrito diplomas! Jis, galima sakyti, man brangiausias – su garsių mūsų kompozitorių, kurie vėliau tapo mano gerais draugais, parašais. Mylėjau dainą, tačiau mokytis natas tingėjau, iš klausos važiavau. O Vilniaus filharmonijoje, kur Teisutis Saldauskas, Šiaulių muzikos patriarchas, mane, kaimietį, išsivežė į Vilnių, man regis, ir kvapą, ir klausą atėmė, kai į perklausą atėjo pats Romanas Marijošius, – prisiminė A.Jarulis savo debiutą ansamblyje „Nemuno žiburiai“. – Nelabai, matyt, patikau maestro, bet paliko mane bandomajam laikotarpiui. Baisūs man buvo tie pirmieji koncertai, bet pamatę, kaip „Nemuno žiburiai“ sužibo per trumpą laiką, koks geras čia išėjo gešeftas, netrukus išsiuntė mus gastrolių į pačią Maskvą.
O su Juozu Tiškumi „Estradinėse melodijose“ dirbau, kol jam nusibodau. – juokėsi A.Jarulis, prisiminęs, kad šio fenomenalaus žmogaus tuomet suburtas Lietuvos estradinis orkestras vėliau tapo garsus visoje Sovietų Sąjungoje ir pats kiečiausias šalies estradoje. – Tiškus versdavo kelnių kantus išsilyginti taip, kad būtų lyg strėlė (tada turėjau solidų valdišką rudą kostiumą), o apie mūsų išvaizdą tuometėje spaudoje rašydavo: „Zakonodateli mod iz Pribaltiki.“ Be juokų!“
Adolfo Jarulio dainuojamą dainą „Prie apleisto seno namo“ septintajame XX a. dešimtmetyje tėvų patefonu sukdavau iki nukritimo: tą darė kiekvienas lietuvis, o patefono neturintieji glausdavo ausį prie radijo imtuvo. Tačiau netrukus šeimą sukūrusiam atlikėjui iš to „Seno apleisto namo“ maža buvo materialinės naudos. Kad išlaikytų šeimą, teko ir taksistu dirbti, vakarais restoranuose dainuoti. Taigi gyvenimą A.Jarulis pažino visapusiškai, ne vien iš blizgiosios pusės.
Tuo metu buvo ypač madingi vakaro reviu, kuriais garsėjo „Birutės“ svetainė Palangoje ir restoranas „Regata“ Klaipėdoje. Publika plūsdavo į juos pasiklausyti Jarulio, tikro išdaigininko, ne visada paisiusio tarybiniam artistui privalomų elgesio taisyklių. „To meto publika buvo išranki menui, taip nesirūpino pilvo džiaugsmais ir rinkdavosi restoraną ne pagal geriausią virtuvę, o pagal geriausią programą“, – prisiminė A.Jarulis, kurį „Klaipėdos periodu“ išgirsti buvo galima ir Klaipėdos muzikiniame teatre, liaudies operoje, kur jis vaidino operose ir operetėse – A.Žurbino „Odisėjo sugrįžime“, Džoakino Rosinio „Vedybų vekselyje“.
Skrybėlės istorija
O respublikinio konkurso „Vilniaus bokštai“ laureatu 1973 m. šiaulietis tapo jau būdamas Klaipėdos statybos tresto pavyzdinip estradinio ansamblio „Žėrutis“ solistas. Netrukus Baltijos šalių žvejų kolūkių konkurse „Jūras Perle“ Liepojoje padainavęs latviškai, laimėjo antrąją vietą.
Solistas dainavo ir duetu su savo kraštiete, šiauliete Nijole Ščiukaite, gastroliuodavo Rusijoje. „Pirma pasirūpindavome koncerto „kepure“, padainuodavome rusiškai, o paskui – jau lietuviškai. Pabandėme čekišką dainelę, bet patys nesupratome, apie ką dainuojame“, – smagiai pasakojo A.Jarulis.
Jis patikino, kad skrybėlę scenoje dėvėti tuo laiku būtų buvęs prastas tonas – scena buvo it bažnyčia. Nešiodavau ją tik jaunystėje, o dabar vėl į jaunystę sugrįžau – kai porą parų išgulėjau komos būsenos. –VL žurnalistei pasakojo dainininkas praėjus porai metų po jau minėtos skaudžios avarijos. „Kai praradau draugą (Miką Vaitkevičių – aut. past.) man teliko randas per visą kaktą. Ant jos „Švieski man vėl“ konkurse skrybėlę man užmaukšlino kraštietis Salius Urbonavičius-Samas – kad žmonių negąsdinčiau. O tie man, matyt, dėl jos ir plojo – labai jiems patiko toji skrybėlė!.. Nemaniau, su kad su skrybėle scenoje pasirodysiu lyg koks mafijozas, mat dar keturiasdešimties būdamas nusprendžiau: pakaks, užrišu – nebedainuosiu! Tačiau esu dvynys, tad vienas jų manyje sako: nebetrauk, Adoli, o kitas: varyk. Ir laimi tas, kuris spaudžia varyti. Bet dabar man dar 30 metų daugiau, tad esu stipresnis, padėsiu mikrofoną tada, kai dainuoti nebegalėsiu...“
