„Toks jo pasirinkimas, kurį, kad ir koks jis yra, reikia gerbti. Gaila, kad taip nutiko...“ – kalbėjo ilgametis televizijos laidų vedėjas Arūnas Valinskas. Jo teigimu, tokią nelaimę buvo galima nujausti: „Vytautas buvo labai vienišas žmogus ir, ko gero, tam tikrais momentais liūdnas pranašas pats sau. Tomis akimirkomis, kai bendraudavome tik dviese ir Vytautas nebijodavo būti toks, koks yra, iš jo balso ir minčių buvo matyti, kad jis sunkiai tą vienišumą išgyvena. Labai gaila, kad nebuvo įmanoma sugalvoti kaip padėti, nes jis pasirinko ko gero geriausią būdą būdą pabėgti nuo vienatvės, o bėgo nuo jos amžinai. <...> Kiek su juo man yra tekę šnekėti, išlįsdavo į paviršių lyg netyčia pasakyti sakiniai, kad buvo galima nujausti. Ir manau, kad artimieji jo žmonės tikrai turėjo nujausti, kad kažkas jam buvo labai negerai.“
A. Valinskas prisiminė, kad V. Šapranauskas kartais apsilankydavo jo šeimos namuose, kartu vyrai žvejodavo: „Netiesiogiai su Vytautu susipažinau, kai pirmą kartą žiūrėjau spektaklį Rusų dramos teatre „Grįžtamasis ryšys“, kuriame jis vaidino maištingą paauglį. Vėliau likimas suvedė į televiziją.“
A. Valinskas atviravo, kad jam gaila tų žmonių, kuriems pritrūko laiko nueiti į V. Šapranausko spektaklius: „Šiandien tegalima pasakyti „ačiū, Vytautai, kad buvai“. Šiandien mūsų teatras ir televizija „nubiednėjo“ labai smarkiai.“
Prisimindamas scenos kolegą, televizijos laidų vedėjas atviravo, kad, be V. Šapranausko talentui nusilenkusiųjų, buvo ir tokių, kurie norėjo jam nusukti sprandą už neįvykusius renginius ar kitokias nei planuota televizijos transliacijas: „Buvo visokių renginių – labiau ar mažiau pasisekusių, buvo visko, bet dabar nežaiskim to žaidimo, kai imama baisiai gailėti, reikėjo žmogų guosti, kai jis buvo gyvas.“
