Legendinis lietuvių kino ir teatro aktorius Antanas Šurna įsitikinęs - šiuo nevilties metu tik menas gali išgelbėti tautą. „Patys save atbukinome. Viskas aplink - materialu. Bet pastatytas namas sudegs, pinigus devalvuos, o to, ką sukaupei savo širdyje, savo sieloje - niekas neatims. Tai gali išgelbėti Lietuvą“.
Pinigas tapo Dievu - Ričardo Gavelio personažas Leonas Ciparis „Jauno žmogaus memuaruose“ prisipažįsta „Aš visad buvau doras, tai buvo viena didžiųjų mano nelaimių“. Dorybė mažai vertinama ir šiandien, tiesa? - Sutinku. Juk dabar ateiti į valdžią yra labai paprasta. Mokėk suskaičiuoti iki milijono ir iš fizikos žinok vieną žemės traukos dėsnį - kad girtas krenti ne aukštyn, o žemyn. Ir viskas - gali eiti vadovauti Lietuvai be jokių problemų. Ateina tokie berniukai ir pradeda statyti namą nuo stogo. Mūsų tragedija yra ta, kad ne nuo to galo pradėjome šalį statyti. Sąjūdis buvo pamatas, ant kurio turėjo išaugti Lietuva, o mes pradėjome statyti nuo ekonomikos ir pasiekėm tai, ką turim šiandien...
Jūs manote, šita ekonomikos krizė yra atsitiktinumas? Ne. Moralinis, dorovinis nuosmukis yra absoliutus. Nihilizmas visame pasaulyje. Viskas perkama, viskas parduodama. Dievas yra doleris arba euras.
„Popsas“ nieko neduoda
- O kokia šiandien kultūros padėtis?
- Kultūra šiandien yra tiesiog sunykusi. Galvojau, ar tyčia tai daroma, ar ne. Manau, kad ne. Atėjo berniukai iš kaimo, iš tos vidurinės klasės, kurią patys ir sunaikino, žinodami popmuziką, bet nė neįsivaizduodami, ką reiškia sąvoka „simfoninis orkestras“. Toks ir požiūris - kam ta kultūra reikalinga... Pasikraipė kas, nuogą rūrą parodė, papukai atsikišę, viskas - gražu.
Dabar visur: muzikoje, teatre, kinuose yra popkultūra. O „popsas“ nieko neduoda. Aišku, kiekvienas žanras turi teisę gyvuoti, tik juos reikia atlikti profesionaliai. O dabar mes zuliname tą patį per tą patį, o paskui piktinamės, kad vienas kitą nudūrėme šakute. Šiandien kovojame su to pasekmėmis.
Vargšas dabartinis kultūros ministras Remigijus Vilkaitis. Gerai jį pažįstu. Doras, teisingas, sąžiningas žmogus. Galvoju, per kiek laiko jį sutvarkys. Kam jis pirmiausia užklius? Tu turi priklausyti kažkokiam lageriui. Yra viena vienodai mąstančių valdininkų partija, kurie niekuo nesiskiria, meldžiasi vienam dievui. Ateina doras žmogus į jų tarpą. Tai prognozės gali būti labai liūdnos...
- Kaip gelbėtis?
- Valytis. Neturime vilties, absoliuti tamsuma. Iš kur Lietuvoje toks didžiulis alkoholizmas, narkomanija? Iš nusivylimo. Žmogus turi kartkartėmis atlikti išpažintį. Tikintis eina į bažnyčią ir kunigui pašnabžda į ausį, kad į kaimynę ne taip pažiūrėjo. Jis gauna nuodėmių atleidimą ir jam palengvėja.
Ką daro netikintis? Ima butelį, eina pas kaimyną ir pasakojasi, kad žmona neištikima, kad vaikai neklauso. Jam reikia išsikrauti. Jis turi kažkur palikti savo purvą, sudeginti. Teatras atlieka šią funkciją, tik kad niekas to nesupranta. Į salę su savo problemomis atėjęs bežiūrėdamas spektaklį padaro tą išpažintį, sudegina tą savo purvą. Jei iš tikrųjų geras spektaklis, jei aktoriai tikrai nuoširdžiai vaidina, žmogus išėjęs atsigauna. Pagalvoja: „Hmm, gera. Einam, Ona, kur arbatos“. Meno paskirtis - kelti žmogų, padėti atsistoti. O jeigu pargriuvo, ištiesti ranką.
„Aš savo užsidirbau“
- Ką Lietuvai davė Europos kultūros sostinės titulas?
- Užtenka į vamzdį Neries krantinėje pažiūrėti... Yra priešais Operos teatrą toks skverelis. Aš siūlau ten pastatyti lietuvišką vyrišką organą, falą. Kokių 15 metrų. Ir uždėti užrašą: „Mes išgelbėsim Lietuvą“ arba „Lietuvos neatiduosime“. (Juokiasi.) Tai bent mintis bus. Suvirinti iš geležies kaip reikiant, kad stovėtų šimtmečius. Aprūdys, gražiai atrodys.
Dabar mano kaimynas santechnikas stebisi, sako: „Aš už 5 tūkst. litų būčiau suvirinęs geresnį“. Ką jis reiškia, aš niekaip nesuprantu. Kai tokius projektus įvertina šimtu tūkstančių, kai 3,5 mln. išleidžia į viršų, yra du keliai: arba žmogus visiškas idiotas, arba jis iš to turi didžiulę naudą. Nemanau, kad tuos projektus daro idiotai. Vadinasi, nubyra litukai kažkam į kišenę...
Atšvęsti galime už visiškai menką sumą. Turime puikių režisierių: Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, puikių šiuolaikinių spektaklių. Liepos šeštąją Kalnų parke padarom mūsų estrados grandų gerą koncertą. O likusius pinigus išdaliname neturtingiems menininkams.
- O kaip vertinate iš skurdo emigruojančius mūsų menininkus?
- O kiek žmogus gali kentėti skurdą? Man tą gerbiamąjį, aiškinantį: „Susiveržkime diržus“, norisi pasiųsti ant trijų raidžių. Aš tuos diržus veržiuosi nuo 1966 m. Baigiau Muzikos akademiją, man buvo aiškinama: po penkerių metų bus geriau, pakentėkim. Motina man penkiolika metų siųsdavo pinigų kelnėms nusipirkti.
Aš visą laiką veržiuosi diržus. Man 69-eri. Gal man liko keleri metai gyventi? Tai kurių velnių man tuos diržus veržtis, jei visą gyvenimą tai dariau. Aš noriu pagyventi tuos metus. O jei jūs, vyručiai, nesugebate vadovauti, tai skolinkitės galų gale. Ne mano reikalas. Aš savo užsidirbau.
Teatras - kaip medis
- Kodėl menas nesulaukia įvertinimo?
- Menas yra nepelningas. Valdžios vyrai šito niekaip negali įsikalti. Jis negali būti pelningas, jis - neapčiuopiamas. Aš investuoju į tavo ateitį, gal net tavo vaikų ateitį. Tu pats gal to ir nesupranti, bet tavo pasąmonė supranta. Žmona liepė eiti į spektaklį: prasėdi, pusę pramiegi, pusę išklausai, bet vis tiek kažkokios naudos gauni.
Juk teatrai kaip medžiai - jie valo atmosferą, jie valo žmogaus purvą. Kuo jų daugiau, kuo jie dažniau atlieka savo misiją - tuo jie yra reikalingesni. Iškirsk visus Lietuvos miškus, šakės bus. Ir čia tas pats. Išnaikinkim teatrus ir Lietuvėlės nebebus. Bus 27-a valstija Europos Sąjungoje.
Tik repertuarinis teatras gali kelti kultūrą, o ne šitie visi proginiai. Apkaskime Vilnių sprogmenimis, užminuokim aplinkui visas kalvas, tai kai liuobsime, tikrai visa Europa išgirs, ir kosmosas pamatys...
Gintarė Šatkauskaitė
