Keiksmažodžiai netoleruojami, bet nerasite nesikeikiančio žmogaus, sako laidų vedėjas aktorius Algis Ramanauskas-Greitai. Jo nuomone, socialiniai tinklai padarė revoliuciją, nes juose keiktis tapo gana įprasta net ir tiems, kurių anksčiau nebūtum išgirdęs vartojant keiksmažodžių.
„Kažkada leptelėjau, nesuvokdamas viešumo (beje, dažniausia pirmas nepradedu, dažniausiai atsakau, nes nemoku atsukti kito žando), kažkokiam grafičio vandalui. Tada būtent mane citavo spauda. Tai buvo pamoka. Šiandien tai – beveik norma. [...] Tai – įdomus fenomenas“, – sako A. Ramanauskas-Greitai.
Kalbininkė: žmogus kalba taip, kaip mato pasaulį
Reakcija į paviešintą Alytaus mero Jurgio Krasnicko įrašą, kuriame meras keikiasi, anot A. Ramanausko-Greitai, rodo, kad visuomenė tokio elgesio netoleruoja, nors yra išimčių. „Kai kuriems marginaliems politikams tai padeda. Turime Vladimirą Žirinovskį, Vytautą Šustauską, kurie yra smarkesnio žodelio mėgėjai. Jie susirenka savo [publiką – LRT.lt]. V. Žirinovskis, man atrodo, turi labai nemažą populiarumą. V. Šustauskas to dar neturi. Gal kada nors turės“, – svarsto A. Ramanauskas-Greitai.
Jis pripažįsta, kad teiginys, kad keiktis yra negražu, iš jo lūpų gali skambėti keistai, nes aktorius yra asocijuojamas su necenzūrinių žodžių vartojimu. Tačiau A. Ramanauskas-Greitai prideda, kad labai didelis skirtumas, ar keikiasi pats žmogus, ar jo kuriami personažai, pripažindamas, kad ir pats nevengia keiktis.
„Turbūt nerasite žmogaus, kuris nenusikeikia tam tikroje situacijoje. Keikiuosi lygiai taip pat vairuodamas, matydamas siaubingą vairavimą, kai kas nors rikiuojasi, nerodydamas posūkių, ir tai sukelia avarinę situaciją, arba šiaip chamiškai elgiasi. Keikiuosi, vienas būdamas automobilyje, kai manęs niekas negirdi. Aš taip išsilieju, kad maža nepasirodo, ir man palengvėja. Apskritai keiksmažodis yra psichologinė pagalba daugeliu atveju“, – tvirtina A. Ramanauskas-Greitai.
Jam pritaria ir Lietuvių kalbos instituto direktorė doc. dr. Elena Jolanta Zabarskaitė. Jos teigimu, žmogus kalba taip, kaip mato pasaulį. Todėl, pasak E. J. Zabarskaitės, aktorių kuriami besikeiksnojantys personažai savo kalba taip pat atspindi pasaulį tokį, kokį jį mato.
„Šiuo atveju personažai mato tokį pasaulį, jis yra toks, koks yra, ir labai tipiška, kad jie keikiasi. Jų keiksmai siunčia žinutes ir siekia tokių tikslų, kurių siekia jų gimdytojas, kūrėjas A. Ramanauskas-Greitai“, – apie laidų vedėjo personažus sakė E. J. Zabarskaitė.
E. J. Zabarskaitė: nežinau, kaip rašytojai gali kurti be keiksmažodžių
Savo ruožtu A. Ramanauskas-Greitai teigia, kad diskutuoti apie aktorių kuriamus personažus ir jų kalbą yra beprasmiška. Anot jo, vartojamą kalba besąlygiškai lemia personažas. „Nėra, ką apie tai kalbėti. Man tai primena situaciją, kai Teatro ir muzikos akademijoje buvo ir, man atrodo, iki šiol yra kalbininkų etatas, kuris aiškina aktoriams, kaip reikia kirčiuoti. Aktorius vaidina personažą, kuris gali būti toks ar kitoks. Gali būti personažas, kuris nekirčiuoja taisyklingai, smarkuolis alkoholikas, o jam aiškina, kaip reikia kirčiuoti. Tai – tuščia kalba“, – akcentuoja A. Ramanauskas-Greitai.
Jam antrina ir E. J. Zabarskaitė, kalbėdama apie kūrybą. Jos teigimu, jeigu rašytojai kuria fantastinę dramą, pjesę ar romaną, kurio siužetas vyksta idealiame pasaulyje, kūrinio veikėjai galbūt nesikeikia. Tačiau, pasak jos, toks požiūris į kūrybą ir apskritai kalbą yra aplipęs stereotipais.
„Kartais mums atrodo, kad kalba – dirbtinis, neliečiamas ornamentuotas darinys, kuris mažai sulipęs su gyvenimu. [...] Bet gyvenimas, deja, yra toks, koks yra. Jame žmonės keikiasi. Jeigu rašytojas nori rimtai nagrinėti ir analizuoti reiškinius, ką literatūra ir turėtų daryti, nežinau, kaip jam išvengti keiksmažodžių ir kaip jam kurti“, – svarsto E. J. Zabarskaitė.
Jos teigimu, reikėtų analizuoti ne priežastis, kodėl kūrėjai savo darbuose naudoja keiksmažodžius, bet kodėl keiksmažodžių tiek daug mūsų kasdienybėje. Kalbininkė pakartoja, kad kalba atspindi pasaulio, savęs pačių suvokimą.
„Turėtume keisti požiūrį į pačią kalbą, nes kalboje atsispindi mūsų gyvenimas, vertybės, mąstymas. Tai – problema. Ją reikia analizuoti ir pabandyti keisti požiūrį. Žinome, kad plačiausiai vartojami keiksmažodžiai daugiausia atėję iš mūsų rytų kaimynų. Reikia, kad labiau suktume į vakarus“, – tvirtina E. J. Zabarskaitė.
Į LRT Radiją paskambinęs klausytojas teigia manąs, kad vis dėlto kūryboje keiksmažodžiai neturėtų būti vartojami, siekiant tokiu būdu ugdyti vartotoją. Jo teigimu, dažnai keiksmažodžių vartojama tiek daug, kad jie skamba netgi nenatūraliai. Klausytojas pateikia analogiją, kad viešose vietose turėtų būti grojama ne ta muzika, kuri patinka klausytojams, bet ta, kuri turėtų patikti. Esą toks pat principas turėtų būti taikomas ir keiksmažodžių kūryboje atžvilgiu.
„Tai – labai tuščia kalba. Tuštesnę kalba sunku įsivaizduoti, – sako A. Ramanauskas-Greitai. – Kiekvienu atveju tai, kiek personažams keiktis, sprendžia jų autorius. Niekas to nesureguliuos. Jeigu, pavyzdžiui, man nuomone Emilio Vėlyvio filmuose keiksmų yra daugoka, nes (šiuo atveju klausytojas buvo teisus) jie dažnai nuskamba nenatūraliai, tai kitu atveju keiksmų gali būti pakankamai. Autorius gali nutarti, kad keiksmų iš viso nėra. Tai – jo sprendimas, o ne klausytojo, Seimo ar vietinės savivaldos.“
Keiksmažodžiai socialiniame tinkle – beveik norma?
A. Ramanausko-Greitai teigimu, internetiniai socialiniai tinklai padarė labai didelę įtaką ne tik bendravimui, bet ir keiksmažodžių vartojimui. Jo pastebėjimu, pradėję naudoti socialinius tinklus, juose keiksmažodžius ėmė vartoti net ir tie visuomenės veikėjai, aktoriai ar kiti žinomi žmonės, kurių anksčiau nebūtum išgirdęs besikeikiant.
„Kažkada leptelėjau, nesuvokdamas viešumo (beje, dažniausia pirmas nepradedu, dažniausiai atsakau, nes nemoku atsukti kito žando), kažkokiam grafičio vandalui. Tada būtent mane citavo spauda. Tai buvo pamoka. Šiandien tai – beveik norma. [...] Tai – įdomus fenomenas. Nesakau, ar tai – gerai, ar – blogai“, – sako A. Ramanauskas-Greitai.
E. J. Zabarskaitė atkreipia dėmesį, kad keiksmažodis labai dažnai tėra jaustukas, išreiškiantis žmogaus būseną kalbėjimo metu. Be to, pasak jos, niekas nedraudžia rašyti, sakyti ar kitaip vartoti keiksmažodžių, jeigu žmogus nori tai daryti.
„Turi apsispręsti, kaip tave priims. Ką, kokią žinutę žmonės girdi, kai ją reiški vienaip ar kitaip? Galiu pasakyti apie save, kol „Facebooke“ tarp mano draugų nebuvo oficialesnių žmonių ar mano studentų, moksleivių, aš daug mažiau kontroliuodavau, ką ir kaip rašau. Tai darau visiškai sąmoningai, nes, matyt, noriu pasirodyti, priešingai nei A. Ramanauskas-Greitai, geresnė negu esu“, – juokiasi kalbininkė.
Ekspertas: žargonas atsiranda tada, kai prireikia specifinio žodžio
Žargoną tyrinėjantis Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto mokslininkas doc. dr. Robertas Kudirka akcentuoja, kad žargoninę leksiką vadinti kalbos šiukšlėmis yra neteisinga, ir tai – supaprastintas požiūris.
„Taip nėra. Lietuvių kalba nėra vienalytė. Ji – teritoriškai ir socialiai susiskaidžiusi. Šalia bendrinės sakytinės ir rašytinės kalbos yra jos posistemė arba atmainos: socialiniai, teritoriniai dialektai, pusiau tarminė kalba, buitinė prastakalbė ir visi žargonai, socialiniai dialektai. Lingvistai tų žodžių arba tos kalbos, kuri funkcionali ir ja komunikuoja tam tikros žmonių grupės, kalbos šiukšlėmis nevadintų“, – pabrėžia R. Kudirka.
Jo teigimu, keiksmažodžiai, žargonas atsiranda tada, kai socialiniam dialektui prireikia specifinės, žaismingos, kitokios kalbos ar netgi slaptakalbės. Ar žodis vartojamas normine forma, ar ne, priklauso ir nuo žmogaus socialinės grupės. Mokslininkas pateikia pavyzdį, kad kalėjimo žargone žodis „ožys“ turi ne tik tiesioginę ir pravardžiuojamąją reikšmę, bet ir „skundiko“. Tai taip pat daroma, siekiant supaprastinti, palengvinti komunikaciją.
„Pavyzdžiui, žodis „troleibusas“ ir jo variantai – „trūlas“, „trolikas“, metaforinis „šleika“. Kaip šį dalyką galima vadinti kalbos šiukšlėmis? Tai – akivaizdūs trumpiniai („šleika“ – ne). Jų funkcija visiškai akivaizdi – kai komunikuojama dialogiškai, jo [trumpinio – LRT.lt] kitaip nesuprasi. Gali kirčiuoti, kaip nori, ištarti su ilguoju balsiu „trūlas“ ar su trumpuoju – „trulas“. Komunikacija įvyks. Priežastys akivaizdžios. Žargonas visada bus. Tai nėra šiukšlės“, – įsitikinęs R. Kudirka.
Jis prideda, kad, nepaisant plataus žargono vartojimo, vartojant tik tokius žodžius, galima būtų suregzti vos vieną kitą sakinį. Žargonas, anot specialisto, dažnai paprastai tiesiog pakeičia tam tikrus žodžius.