Štai jis ir susituokęs – šmaikštuolis dizaineris Aleksandras Pogrebnojus, apie kurį mes kartais pamanydavome, kad jis niekada neves. Jis ir Salomėja Marcinkevičiūtė po ketverių metų draugystės prieš porą mėnesių netikėtai atšoko vestuves. Kaip pasikeitė poros gyvenimas? Juk sakoma: tikroji pažintis prasideda tik susituokus
Kaip jaučiatės įgiję naują statusą? Ir apskritai kada kyla noras susituokti, t.y. įsipareigoti oficialiai?
Aleksandras: Vedę – juk nemirę. Tiesiog kai su žmogumi gyveni kelerius metus, santykiai turi kažkaip keistis, transformuotis – reikia tuoktis arba skirtis. Sakykime, čia toks mūsų su Salomėja eksperimentas – juk iki šiol nė vienas nebuvome susituokęs. Vestuves sugalvojome spontaniškai – vieną dieną nuėjome į Santuokų rūmus ir parašėme pareiškimus.
O tuoktis jums patiko? Turiu omenyje pačią ceremoniją.
Aleksandras: Tuoktis patiko – galėčiau tai daryti kiekvieną dieną. Nors vis tiek jaučiausi kaip eidamas pas dantistę...
Bet kuriuo atveju iš vestuvių neketinau daryti šou. Manęs nedomina vadinamosios „lietuviškos“ vestuvės – nors esu už tikras kaimiškas vestuves, dažniausiai „lietuviškos“ tuoktuvės būna rusiško popso, blogąja prasme lenkiškos periferijos ir Čičiolinos stiliaus mišinys.
Beje, ar visada mūvite vestuvinius žiedus?
Salomėja: Taip. Žiedai labai gražūs. Ačiū Taurui!
Aleksandras: Taip, žiedą mūviu. Nusiimu tik tada, kai žaidžiu tenisą, einu žvejoti ar valau morkas.
Aleksandras ir Salomėja (nuotr. ELTA)
Sakoma, kartais užtenka oficialiai susituokti ir santykiai ima keistis. Kokių nors pokyčių pastebėjote?
Salomėja: Jei sakoma tik „kartais“, apmaudu dėl tų likusiųjų. Sunku apibūdinti žodžiais tą pakitusį jausmą. Manau, kad mylintiems santuoka suteikia dar daugiau jaukios ramybės ir dar didesnį artumo jausmą.
Aleksandras: Man prieš vestuves ir po vestuvių malonių ir nemalonių dalykų santykis nepasikeitė.
Jūsų šeimyninis stažas – vos keletas mėnesių. Ar jau spėjote dėl ko nors susiginčyti?
Salomėja: Ginčijamės mes dažnai, įsiplieskiame greitai ir taip pat greitai susitaikome. Negalėčiau gyventi su apatišku žmogumi.
Aleksandras: Mes ne UNESCO. Jokių diskusijų... Ginčai sprendžiami tik KARU!!! Aš ginčijuosi su Salomėja nuolat – kiekvieną dieną... Mes kaip svajonių Izraelis ir Palestina.
Aleksandrai, kaip manote, kada vyras iš tiesų supranta moterį – kai pasiekia tam tikrą amžių, kai įsimyli, o gal kai veda?
Aleksandras: Tiesą pasakius, nežinau. Aš vienodai įsimylėdavau ir 18, ir 40 metų... O moters vis tiek joks vyras nesupras. Bet ir kam to reikia? Tiesiog reikia tiksliai vykdyti moters nurodymus ir viskas bus „okei“.
Aleksandras Pogrebnojus (nuotr. Fotodiena.lt/Roberto Riabovo)
Salomėja, kokį sutuoktinio bruožą vertinate labiausiai? Aleksandrai, ar jums svarbus žmonos grožis?
Aleksandras: Žmonos grožis man svarbiausias dalykas gyvenime. Daugiau niekas nesvarbu.
Bet mano žmona turi ir vieną iš maloniausių charakterio bruožų – ji nuolankaus ir net, galima sakyti, auksinio būdo. Niekada neužsispiria ir visada nusileidžia.
Salomėja: Man tiesiog gera, kad jis šalia. Arba tai, kad žinau, jog jis šalia, net kai fiziškai toli.
Kiek norėtumėte turėti vaikų? Apskritai, jų turėti jums atrodo svarbu?
Salomėja: Taip.
Aleksandras: Vaikų norėčiau turėti tiek, kiek gausis... Nei mažiau, nei daugiau... Kaip bus – taip bus. Nelabai įsivaizduoju, ką reiškia būti tėvu, nepamenu ir kaip mane mažą augino. Gal vaikų turėti atrodys baisu, o gal atvirkščiai – juk nesu tipinis žmogus.
Beje, kuo Salomėja dabar užsiima? Tebedirba banke?
Aleksandras: Aš tiksliai net nežinau.
Salomėja: Ach! Koks bankas! Visą laiką suvalgo šeimos židinio kurstymas. Gerai, kad galiu sau tai leisti!
Autorė Irena Kamičaitienė
