Katrina Zeiter, LRT Televizijos laida „Gyvenimas“, LRT.lt
Rytais naujienas Lietuvai pirmasis pristatantis žurnalistas Arnas Mazėtis kadaise svajojo apie aktoriaus karjerą, vėliau – apie darbą restorane. O galiausiai atsidūrė TV žinių studijoje ir net karo lauke. „Buvo baisu“, – interviu laidai „Gyvenimas“ apie komandiruotę Ukrainoje sako žurnalistas. Arnas atskleidžia, kad sunkiais momentais tiesiog prisimindavo mamos žodžius.
Tegul jūsų neapgauna santūrus ir solidus Arno Mazėčio įvaizdis. Jam – vos 23-eji. Kai kiti jo bendraamžiai dar tik ieško savo kelio, Arnas jau įgyvendino vieną didžiausių savo svajonių – jis jau ketverius metus dirba patikimiausioje šalyje LRT naujienų tarnyboje.
Nesvarbu, kad tenka keltis dar nė neprašvitus, kai kiti tik eina miegoti, dirbti po 17 valandų ir pamiršti asmeninį gyvenimą. Arnas sako, jog nė už ką šios galimybės nekeistų į jokį kitą pasiūlymą, nes būtent šioje studijoje jaučiasi laimingas.
Nepaisant įtemptos darbotvarkės, vien žiniomis Arnas neapsiriboja. LRT žiūrovai jį girdi šeštadieniais komentuojantį „Auksinio balso“ rezultatus. O praėjusią vasarą virtuvėje improvizavo skoniais su žymiomis asmenybėmis.
Šaldytuve visuomet turi būti varškės
Jaukiame bute Vilniuje žurnalistas gyvena jau penkerius metus. „Man namai yra ta vieta, kur esu savas, paprastas. Čia yra ramybė, mano fotelis, mano kava“, – laidai „Gyvenimas“ sako Arnas.
Kai po mokyklos baigimo atvažiavo studijuoti į Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą, vaikinas iš pradžių apsigyveno pas vyresnį brolį, paskui pas tėvų draugus.
„O tada tėvai – čia gal buvo daugiau tėčio iniciatyva – pagalvojo, o kodėl nesuradus man būsto. Ir aš įsikėliau čia. Esu čia gyvenęs su kokiais 4–5 žmonėmis – tai su vienu draugu, tai su drauge, tai su kitu draugu. Dabar jau kokius metus gyvenu vienas“, – pasakoja žurnalistas.
Maistą gaminti mėgstantis Arnas savo šaldytuvo duris praveria bent kelis kartus per dieną, tad ant jų galima perskaityti svarbiausius dalykus, kurių nevalia pamiršti. Čia galima pamatyti ir keletą receptų, tačiau, vos pradėjęs gaminti, Arnas į juos nebežiūri. Jis įsitikinęs, kad jei vadovaujiesi instrukcijomis, pojūčius nustumi į šoną, o būtent jie gaminant yra svarbiausi.
Arnas taip pat sako, kad jo šaldytuve visuomet turi būti varškės: „To čia būtinai tu būti. Kai nuvažiuoju į parduotuvę, aš nusiperku jos du pakelius – kad, jei vienas pasibaigtų, būtų rezervas“.
Maisto gaminimas Arnui yra ne prievolė, o malonumas, padedantis nusiraminti, atsipalaiduoti. Aistrą gaminti jis paveldėjo iš šeimos – nuo vaikystės matydavo, kaip puikiai ir su meile gamina mama bei dvi tetos.
„Aš pradėjau nuo šeimos tradicinio varškės pyrago, kurio recepto man niekas niekada neleidžia išduoti. Tai yra tarsi mūsų šeimos relikvija“, – tvirtina Arnas.
Dėkoja kaimynams, kad nesiskundžia
Vakarai, kai prie skaniais patiekalais nukrauto stalo susirenka draugai, nėra dažni Arno gyvenime. Ir ne dėl to, kad nenorėtų. Tiesiog linksmybėms trūksta laiko: „Taip, aš dabar siekiu karjeros, tikrai labai daug dirbu ir kartais net pamirštu mamytei paskambinti, nors mūsų santykiai yra labai puikūs. Ji vakare man skambina ir sako: o kur mano sūnus? Mamyte, atsiprašau, bet turėjau labai daug darbo. Sako: taip ir supratau“.
Neretai televizijos žiūrovai mano, kad darbas eteryje – tai šventė, kai gražiai apsirengęs vedėjas šypsodamasis skaito naujausias žinias, o po jų tik priima gerbėjų komplimentus. Realybė, pasak Arno, yra visiškai kitokia.
„Galbūt kažkam atrodys romantiška, gražu: atėjai, paskaitei, tau viskas sudėta, padaryta. Ne! Taip tikrai nėra. [Pavakare] atėjęs ruoštis „Labo ryto“ žinioms, aš kartais randu baltą lapą ir suprantu, kad jau yra 16 val., darbas oficialiose įstaigose tuoj pasibaigs ir, jeigu aš ko nors nesusiorganizuosiu arba nesusigalvosiu, man rytoj ryte bus blogai.
Juk rytoj ryte bus penkios žinios po 5 minutes, kurias aš tiesiog turėsiu ištransliuoti. Na, ir prasideda galvojimas, ką daryti, kaip suktis“, – žinių vedėjo darbo užkulisius laidai „Gyvenimas“ atskleidžia Arnas.
Jis pasakoja, kad daug bičiulių klausia, kaip jis atsikelia trečią arba ketvirtą valandą: „Sakau, o kaip jūs atsikeliate šeštą arba septintą? Na, skamba vienas žadintuvas, skamba muzikinis centras per visus namus. Ačiū kaimynams, kad jie dar neatėjo pas mane ir nepasiskundė. Atsikeli, nes supranti, kas yra atsakomybė. Supranti, juodo lauko ekrane negali būti – keliesi, eini, darai“.
Žinių vedėjas ekrane visuomet privalo būti žvalus ir malonus, nors tuo metu jo asmeninis gyvenimas gali byrėti į šipulius. O kartais tiesiog skauda galvą po ilgiau užsitęsusio vakarėlio su draugais. Niekas neturi to įtarti.
Nuo Arno veido akimirkai dingsta šypsena. Jis prisiminė, kaip kartą nepadėjo nei žadintuvas, nei muzikos centras.
„Per tuos metus, kai dirbau eteryje, kartą esu pramiegojęs. Man paskambino kolegė Egle ir sako: labas, tu kur? Aš lovoj! Buvo be 2 minučių 6-ta valanda. Iš namų dingau per 7 minutes, 6.30 val. sėdėjau eteryje ir sakiau: labas rytas, Lietuva“, – prisimena Arnas.
Netapo virėju, nes susipyko su chemija
Jei sakytume, kad apie tokį gyvenimą Arnas svajojo nuo vaikystės, būtų netiesa. Panevėžietis augo labai draugiškoje ir mylinčioje šeimoje, kurioje visi rinkosi tiksliuosius mokslus: „Visa šeima –matematikai, bet, kaip sakoma, vienas turi būti kažkoks „nukreizėjęs“ – taip nutiko, kad aš baigiau žurnalistiką“.
Kadangi mokėsi Juozo Miltinio mokykloje, kur sustiprintai buvo dėstoma vaidyba, jis svajojo apie aktoriaus karjerą. Paskui atrado maisto gaminimą ir panoro tapti profesionaliu virėju.
„Vienuoliktoje klasėje susipykau su chemija ir maisto technologijai – viso gero! Į profesinę mokyklą eiti nenorėjau, nes buvo tas stereotipinis įsivaizdavimas, kad turi baigti vidurinę, aukštąjį – bakalaurą. Dabar siekiu magistro.
Baiginėdamas vienuoliktą klasę pagalvojau, kodėl nepabandžius rašyti į miesto dienraštį? Ten dirbau visą vasarą. Ir kad jau lietuvių kalbos valstybinio egzamino gavau 98 proc., kažką reikėjo su tuo daryti. Juolab kad mane traukė TV – traukė traukė, kol įtraukė“, – kalbėdamasis su laidos „Gyvenimas“ kūrėjais sako Arnas.
Tiesa, ką tik įstojusio Žurnalistikos instituto pirmakursio išskėstomis rankomis Vilniuje niekas nelaukė: „Tuo metu kaip tik buvo prasidėjusi 2009 metų krizė, visa žiniasklaida užsidarinėjo, mažinosi ir pan. Aš supratau, kad negaliu sėdėti visą vasarą ir nieko neveikti – „nuvažiuos stogas“, nes aš esu darbinis arklys. Tada tiesiog skambinausi į restoranus Vilniuje ir ieškojausi padavėjo darbo“.
Po kurio laiko Arnui pavyko įsidarbinti žurnalistu vienoje pramoginėje televizijos laidoje. Bet svajonė išsipildė antrajame studijų kurse – atlikęs praktiką LRT Televizijos naujienų tarnyboje Arnas taip ir liko čia dirbti reporteriu.
O po kelių mėnesių vadovybė jam patikėjo ir pirmąjį eterį: „Prisimenu pirmąjį eterį, nes užstrigo sufleris ir dar kažkas nutiko. Tai buvo kažkas baisaus. Aš galvojau: negi taip ir toliau viskas tęsis? Bet po to įsivažiavom ir važiuojam“.
Kai sunku – prisimena mamos patarimą
Vieną didžiausių išbandymų Arnas Mazėtis patyrė prasidėjus Ukrainos krizei, kai teko dirbti pačiame karo veiksmų epicentre.
„Aš tai laikau vadovybės įvertinimu, nes išsiųsti 22 metų vaikiną, normaliai nemokantį rusų kalbos, į karščiausią pasaulio tašką – tai tas pats, kas nusimauti kelnes ir atsisėsti į dilgėlių lauką. Tuo metu ten vyko susišaudymai, buvo užiminėjami „Ukrainos namai“, profsąjungų rūmai ir pan.“, – prisimena žurnalistas.
Labiau nei pats Arnas dėl šios pavojingos komandiruotės išgyveno jo šeima. Tačiau suprato, kad kitaip sūnus elgtis negali ir net padėjo versti kai kuriuos tekstus rusų kalba.
„Ten buvo baisu. [...] Ir žmonės tuo metu buvo labai jautrūs bet kam – naujiems žmonėms, dar kažkam. [...] Tu stovi Maidano vidury, kalbi prieš kamerą, bendrauji su Vilniumi ir nežinai, kas tuo metu gali įvykti. Arba tiesiog penktadienio vakarą sėdėjom su kolega jau po darbo, atsidarę alaus, skambina man ambasada ir sako, kad prie ligoninės milicija bando sulaikyti Bulatovą. Važiuojam!
Tuo metu milicija nebuvo ukrainiečių tautos pusėje, ji buvo valdžios pusėje, ir ką tu žinai, kas ten gali įvykti. Taip, tu važiuoji, atlieki savo darbą, savo pareigą, bet ten tavo asmens nėra – ten yra žinojimas, kad tu turi padaryti“, – tvirtina laidos „Gyvenimas“ pašnekovas.
Iki dantų metalo strypais ir beisbolo lazdomis ginkluoti kovotojai, grėsmingi specialiojo būrio kariai, degantys laužai ir nuo pastatų stogų į žmones šaudantys snaiperiai – bijoti išties buvo ko. Net viešbutis, kuriame gyveno Arnas su operatoriumi, stovėjo vos už kelių metrų nuo barikadų, tad ramybės nebuvo nei dieną, nei naktį: „Ten viskas vyko, kaip sakoma, per Marytės plauką – čia tu esi, čia tavęs nebėra“.
Kai būdavo labai sunku, Arnas prisimindavo mamos žodžius: „Kažkada, kai bandžiau pasiskųsti, kad pavargau ar kažkas nusibodo, mama pasakė: palauk, tu pats ten norėjai, pats stojai? Taip! Pats norėjai dirbti tokį darbą? Taip. Pats norėjai dirbti televizijoje? Taip. Tai ko zyzi? Varyk!“
Su mama Arno ryšys ypatingas. Ypač dabar, kai vasarą mirė tėtis. „Kartais net kolegos nusistebi, kaip aš sugebu su mama kiekvieną dieną kokius penkis kartus pasikalbėti. Net mamai kažkada juokdamasis sakiau, kad tuoj mane kas nors mamyčiuku išvadins, bet manau, kad turiu palaikyti tiek mamą, tiek ryšį su ja“, – sako Arnas.
Nors dėl užimtumo namuose Panevėžyje lankosi retai, išvažiuoti iš gimtųjų namų kaskart labai sunku. Tačiau Vilniuje juos primena mamos gamintos gėrybės. Pavyzdžiui, marinuoti agurkėliai, kurių recepto Arnas taip pat negali išduoti.
