Šis vakaras vainikavo keturių koncertų turą, skirtą A. Mamontovo 30-ies metų sceninės veiklos sukakčiai – prieš tai daug metų kartu negrojusius muzikantus jau galėjo išvysti gerbėjai iš Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno.
Dabartiniai A. Mamontovo grupės nariai ir buvę „Foje“ muzikantai leidosi tarsi į kelionę laiku – nuo pačių populiariausių naujų A. Mamontovo dainų iki jau klasika tapusių senųjų „Foje“ hitų.
Prieš koncertą sceną dengė didžiulė užsklanda su besisukančiomis šviesos projekcijomis, o artėjant numatytam pasirodymo laikui balsas iš kolonėlių ėmė lėtai skaičiuoti nuo 100 atbuline tvarka. Kol paskutiniai žiūrovai skubėjo salėje rasti savo kėdes, ištikimiausi gerbėjai jau seniai laukė prisispaudę prie scenos – čia geriausias vietas jie užsiėmė kone prieš valandą.
Skaičiavimui priartėjus prie 10-ies, minia ėmė audringai ploti ir šaukti, pasitikdama savo mylimus atlikėjus. Balsui ištarus „nulis“, užsklanda nusidažė Lietuvos trispalvės spalvomis, o į scenos priekį išėjęs A. Mamontovas su gitara uždainavo „Geltona, žalia, raudona“. publika jau per pirmąją dainą ėmė ošti ir šokti į viršų pakėlus rankas.
Per antrąją dainą „Tavo svajonė“ pakilo uždanga ir pasirodė visi grupės muzikantai, o žiūrovai jau plojo į taktą ir dainavo kartu.
„Labas vakaras! Šiandien bus neįtikėtina, aš turiu tą jausmą! – į žiūrovus kreipėsi A. Mamontovas, o jie jam atsakė pritarimo šūksniais ir plojimais. – Šiandien keliausime laiku, grosime nuo pačių naujausių iki pačių seniausių dainų ir čia scenoje darysimės vis jaunesni.“
„Marso kanjonai“, „O, meile“, „Kai tu atversi man duris“ – kiekviena nauja daina pasitinkama ir palydima ovacijomis, o žiūrovai visi kartu lyg vienas dainuoja puikiai žinomų dainų žodžius.
„Foje, Foje, Foje!!!“ – per trumputę pertraukėlę tarp dainų ėmė skanduoti minia.
„Ar jūs atsinešėte daug energijos? Nes jos prireiks! Aš treniravausi visus trisdešimt metų“, – pasakė A. Mamontovas ir užgrojo „Mono arba Stereo“.
Skambant kultinėms dainoms „Geležinė širdis“ „Būkim draugais“, „Paskutinis traukinys“, „Tušti delnai“ ir kt., salėje lingavo rankų miškas, o sėdimas vietas nusipirkę žiūrovai pakilo iš savo kėdžių. Suskambus baladei „Saulės miestas“, salė nušvito nuo daugybės gerbėjų rankose sužibusių telefonų ekranėlių.
Po šios dainos žiūrovams buvo parodytas trumpas filmukas – 1993 m. filmuoti archyviniai kadrai, o mizikinį pasirodymą tęsė žiūrovus vėl įaudrinusi daina „Niekada man meilės nebus per daug“.
„Noriu jums padainuoti vieną dainą, bet prieš tai papasakosiu, kaip ji atsirado. 1991-ais metais, kai gyvenau Amerikoje, draugai vieną kartą mane pasiėmė ir nusivežė į tokią vietą, kuri vadinasi Dainava. Ten yra ežeriukas, būna stovyklos, žmonės atvažiuoja, valgo sumuštinius... Aš įšokau į tą ežerą, išsimaudžiau. Paskui išlipau, sėdžiu ant lieptelio ir matau – ten, kur aš ką tik plaukiojau, plaukia tokia didžiulė vandens gyvatė. Ji praplaukė, priplaukė prie kranto ir iššliaužė. Tada aš paėmiau gitarą ir sukūriau šitą dainą. Tikra istorija“, – papasakojo A. Mamontovas ir užgrojo dainos „Vandenyje“ akordus.
„Šiandien mes turime viešnią“, – publikai Briuselyje gyvenančią dainininkę Lorettą Petereit pristatė A. Mamontovas. Su šia dainininke „Foje“ niekada nėra koncertavusi, bet jos vokalas skambėjo albume „Gali skambėti keistai“. Kartu jie atliko „Vieną kartą Paryžiuj.“
Koncertą tęsė ankstyvieji „Foje“ hitai „Vaikystės stogas“, „Geltoni krantai“, „Distancija“, „Saugok vaikystę“. Vakarą vainikavo, žinoma, kultinė „Laužo šviesa“ – salėje vėl pakilo rankų miškas ir sužibo telefonų švieselės.
Tačiau daugiau nei dviejų valandų pasirodymo gerbėjams buvo negana. Grupei nuėjus nuo scenos, salėje kilo kurtinantis triukšmas – plojimas, trypimas, švilpimas ir klyksmas, kviečiantis A. Mamontovą ir „Foje“ sugrįžti. Bisui visas būrys muzikantų su A. Mamontovu atliko „Kitoks pasaulis“ ir „Žvaigždės kartais krenta“.
Visiems muzikantams nusilenkus, A. Mamontovas pavaizdavo rankoje plakančią savo širdį, kurią „metė“ savo gerbėjų miniai. Kilo nauja triukšmo banga, vėl iškvietusi grupę į sceną. Grodamas savo pirmąja, Jugoslavijoje pagaminta gitara, A. Mamontovas su publika atsisveikino atlikdamas dainą „O, mano saule“.
A. Mamontovo ir „Foje“ koncerto akimirkos – Balsas.lt nuotraukų galerijoje:
Apie „Foje“
„Foje“ istorija prasidėjo 1983 metais, kai A. Mamontovas, Arnoldas Lukošius ir Darius Tarasevičius Vilniaus 18-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Antakalnio vidurinė) įkūrė grupę „Sunki muzika“. Po kelių mėnesių prie trijulės prisijungė Algis Kriščiūnas, o 1984 grupės pavadinimas buvo pakeistas į „Foje“.
1985-aisiais „Foje“ įrašė savo dainas Vilniaus plokštelių studijoje.
Vilniuje įvykęs festivalis „Lituanica-86“ atvėrė grupei duris į populiarumą. Po sėkmingo ir visų pastebėto pasirodymo „Foje“ sulaukė kvietimo nusifilmuoti muzikiniame Lietuvos kino studijos (LKS) filme „Kažkas atsitiko“. Vilniaus Kalnų parke specialiai filmavimui surengtame koncerte susirinko iki tol Lietuvos roko koncertuose nematytas žiūrovų skaičius – apie 20 000.
Grupės sudėtis ne kartą keitėsi, jos nariai turėjo atlikti tarnybą sovietų armijoje, bet nepaisant to „Foje“ populiarumas nesustabdomai augo.
1989-aisiais „Foje“ išvyko į pirmąjį turą. Visų Lietuvos miestų ir rajonų centrų sausakimšose salėse vaikinai grojo po tris koncertus į vakarą. Tais pačiais metais buvo išleistas ir pirmas oficialus grupės albumas „Geltoni krantai“, o vasarą „Foje“ keliavo su „Roko maršu“ per Lietuvą.
Per savo gyvavimo laiką „Foje“ išleido 17 albumų, pelnė kelias dešimtis apdovanojimų, surengė daugybę koncertų. Tokie hitai kaip „Laužo šviesa“, „Vaikystės stogas“, „Paskutinis traukinys“, „Geltoni krantai“, „Kitoks pasaulis“, „Žvaigždės kartais krenta“ ir kt. ne kartą karaliavo topų viršūnėse.
Paskelbus apie grupės išsiskyrimą, į „Foje“ atsisveikinimo koncertą Vilniaus Vingio parke 1997 m. susirinko 60 000 gerbėjų.
Dainos „Laužo šviesa“ ir „Meilės nebus per daug“ 2000-aisiais buvo išrinktos į geriausių 20-ojo amžiaus lietuviškų dainų 200-uką.
