Būna, kad žmogus kruopščiai studijuoja, o profesinis gyvenimas vis tiek nesiklosto. Pasitaiko ir atvirkščiai – diplomo nėra, o gyvenimas pasiūlo įdomiausių amplua. Štai Andrius Mamontovas po truputį tampa ne tik scenos, bet ir kino žmogumi. Kuris gyvenimo vaidmuo jam maloniausias?
Andriau, po truputį tampate kino žmogumi. Ar didžiuojatės įkėlę koją į kitą sritį?
Taip, esu patenkintas. Tiesą sakant, kai buvau paauglys, norėjau tapti aktoriumi. Bet rinkdamasis profesiją patyriau nemažai spaudimo iš tėvų. Mano tėvas buvo garsus rentgenologas, mokslų daktaras, senelis iš mamos pusės – lietuviško elementoriaus bendraautoris, tėvo tėvas tyrinėjo Šiaurės jūras. Taigi tėvai norėjo, kad pasirinkčiau rimtą profesiją. Taip įstojau į ekonomiką, paskui – į žurnalistiką, ne kartą ėmiau akademinių atostogų, keliavau... Galiausiai nė vienų studijų taip ir nebaigiau. Nugalėjo muzika.
Todėl kai prieš keturiolika metų Nekrošius man pasiūlė vaidinti Hamletą, svajonę jau buvau visai pamiršęs. Taigi man didžiausia laimė, kad vis dėlto ji grįžo ir galėjau ją įgyvendinti. Kino pasaulis man labai patinka. Dažnai lankausi kine arba išsinuomojęs žiūriu po keletą filmų iš eilės.
Pasiklausę jūsų istorijos, besiblaškančių vaikų tėvai turėtų nusiraminti. Jūs – daug pasiekęs žmogus be diplomo. Taigi ilgos profesinės paieškos nėra blogis?
Blogai, kai tėvai bando nukreipti vaiką pagal savo įsivaizdavimą. Tada sunkiau atrasti savo kelią. Aš galutinai mečiau žurnalistiką tik kai jau buvau, rodos, 26-erių.
Galbūt atrodė, kad pasukau į muziką lyg ir atsitiktinai, nes grupė „Foje“ anuomet sulaukė sėkmės. Bet manau, kad atsitiktinumų nėra – visur logiška įvykių grandinė. Niekas nevyksta be priežasties. Priežastys lemia sprendimus, o šie – pasekmes. Ir savo dainų tekstais bandau pasakyti – nekartokite svetimų gyvenimų, eikite savo keliu.
Įdomu, kuris jūsų gyvenimo vaidmuo jums komfortiškiausias?
Dainų autoriaus. Kai esu vienas, kai niekas manęs nestebi, kai galiu tekstą daug kartų perrašyti, taisyti, ieškoti geriausio varianto. Dainą kurti –individualus procesas. O vaidyba arba koncertai – visai kitas žanras, jis susijęs su komforto nebuvimu. Bet tai taip pat viena iš būtinų progreso sąlygų. Neturi būti komfortiška, turi būti nepatogu. Komfortas slopina kūrybiškumą.
Filmas „Amaya“, kuriame vaidinate vieną iš pagrindinių vaidmenų, – apie jausmus. Kokią įtaką jūsų gyvenimo sprendimams daro jausmai? Mes įpratę prie išmintingos jūsų pozicijos.
Visą gyvenimą mokiausi ir tebesimokau nepriimti sprendimų būdamas neramios būsenos. Kai protas susijaukęs, ateina pačių blogiausių sprendimų. Galima sakyti, kad man pavyksta, nors, kaip visi kūrėjai, kartais pasielgiu impulsyviai. Nieko nepadarysi – dėl to esu tas, kas esu. Visi kūrybiški žmonės labiau vadovaujasi jausminiu pradu, o ne logiškuoju.
Apskritai mums visiems duota gana daug, tik reikia emociniam ir logiškam pradui rasti tinkamą vietą. Kaip sako anglai, tinkama reakcija tinkamu laiku tinkamoje vietoje.
Besikaupianti gyvenimo patirtis jums padeda ar trukdo?
Man atrodo, kad svarbu neprisirišti. Kai kuriuos dalykus iš savo gyvenimo reikia tiesiog paleisti. Tarkim, kartais savo senus užrašus tiesiog sudeginu. Nes jie nebeturi vertės, buvo tik tam tikro proceso, kuris jau baigėsi, dalis. Tai tarsi apsišvarinimas, atsinaujinimas.
Panašiai lyg tvarkytum kambarį – išmeti šiukšles, nebereikalingą mantą. Niekada nelaikau nereikalingų daiktų arba instrumentų. Paklausinėju ir, jei kam reikia, atiduodu. Arba parduodu. Praeities neverta tempti ant kupros. Tai neprasminga ir trukdo eiti.
Su režisieriumi M.Martinsonu dirbate jau ne pirmą kartą. Visiškai susigrojote, o gal ilgainiui išlindo aštresnių kampų?
Tarp mūsų – gera partnerystė. Apie daugelį filosofinių ir filmo dalykų mes galvojame skirtingai. Bet tie kitoniškumai gimdo ieškojimus. Sakyčiau, kad mūsų charakterių ir mąstysenos skirtumai veikia konstruktyviai.
Filme „Amaya“ kultūrų skirtumai daro įtaką gyvenimui. Tikite, kad žmogus turi galių tokiu būdu pakreipti savo likimą?
Jei kalbėtume apie Aziją, patikėčiau, kad joje pabuvęs galbūt ir gali pakreipti likimą. Iš ten grįžti kitoks. Pirmą kartą Azijoje, – konkrečiai Korėjoje – lankiausi 2000-aisiais. Iš ten parsivežiau ramybės pojūtį ir net laikui bėgant jis neištirpo, dalelė liko su manimi. Vėliau ten lankiausi ne kartą ir visą laiką jausdavau tą patį. Toje kultūroje kažko esama. Žmonės gyvena vargingai, bet vis tiek dainuoja, šoka. Turi problemų, bet atranda ir džiaugsmo. Nejunti agresijos, erzelio. Ten tiesiog gera aura.
Štai ir filmuodami „Amayą“ uždegdavome smilkalus, nusilenkdavome į keturias pasaulio šalis. Tik tada būdavo pradedama filmuoti – ramiai, susikaupus.
Nemanote, kad geresnis gyvenimas tolimuose kraštuose yra iliuzija?
Manau, kad iliuzija yra bėgimas nuo savęs į tolimus kraštus. Tolimuose kraštuose dėl kultūrų skirtumų kyla tam tikra trintis, konfliktų, komiškų situacijų ir tai verčia prisitaikyti, pasitempti, bandyti suprasti. Bet iš esmės viskas, ką darai, – nesvarbu, kuriame pasaulio gale esi, – turi tau padėti išreikšti savo savybes ir gabumus.
Sunku rašyti muziką kinui?
Muzika filme – tik visa ko dalis. Ji kuria atmosferą, scenų nuotaiką. Tai visiškai kitas žanras, kitokie kūrybos principai. Bet persijungti būtina, kad užsiėmimas netaptų rutina. Tai tarsi gryno oro gurkšnis.
Muzikinio takelio viziją „išgirdau“ vos perskaitęs scenarijų, bet filmo muzikinė idėja kito ligi pat filmavimo ir montažo pabaigos. Ryškėjant filmo vizijai keičiasi ir muzikos eskizai. Parašiau gal 20 muzikinių temų, panaudojome gal 10, iš didelės aranžuotės kai kur liko vos kelios natos. Todėl kuriant muziką filmui reikia prikaupti daug medžiagos, o lieka tik kelios. Panašiai kaip su filmo scenomis – juk ne visos pasiekia ekraną.
Ar patinkate sau ekrane?
Kai kur patinku, kai kur – ne. Apskritai į save žiūriu gana kritiškai. Bet pasitaiko ir neblogų scenų, gerų muzikinių gabaliukų.
Ir paskutinis klausimas – ko reikia norint jaustis laimingam? Tinkamai nugyventos praeities, geros dabarties, daug žadančios ateities?
Jų dabar nėra – nei praeities, nei ateities. Todėl svarbiausia būti čia ir dabar. Ir matyti tai, kas yra šiandien.
Autorė Irena Kamičaitienė
