Vis dėlto tikriausiai daugelis nepamirš įsimintinų „AŠ Ikona“ redaktorės žodžių, pasirodančių kiekvieno naujo numerio pradžioje. Šįkart A. Jagelavičiūtė rašė apie kiekvieną dieną moterų laukiančius karus bei tai, kad vietoje to, kad kautumėmės dėl karūnų, dažniau turėtume jas viena kitai taisyti.
- Koks buvo Jūsų paskutinis karas, pareikalavęs daugiausiai pastangų?
- Ne be trečių asmenų pagalbos susipykome su labai artima drauge. Man dėl to labai skauda širdį. Galiu pasakyti, kad turbūt gyvenime mes dažnai apsimetame sėkmingais, bet kas liečia draugystę, meilę artimam ir klaidas, man atrodo, kad ateina laikas dėl to ir atsiprašyti arba pradėti gyventi iš naujo. Gal ne visi dalykai gyvenime yra pataisomi, bet jų nė nebandyti taisyti būtų didžiausia klaida.
- Ar galiausiai pavyko šią situaciją pataisyti?
- Nežinau, koks turėtų būti pataisymas toje situacijoje – nė nežinau, ar čia yra ta situacija, kurią reikėtų taisyti, bet tai buvo priežastis, kuri privertė mane parašyti tą tekstą. Nežinau, kaip susiklostys tie santykiai, bet turbūt gyvenime svarbiausia išmokti pamokas. Manau, kad blogiausi žmonės yra ne tie, kurie klysta, o tie, kurie nebando iš to pasimokyti.
- Kokia buvo didžiausia Jūsų paskutinė pergalė?
- Aš gyvenu pergalių gyvenimą – pasakiau grubiai, ir truputį juokavau (šypsosi). Iš kitos pusės, gyvenimas tikrai nėra lengvas, bet aš kasdien patiriu pergales dėl vienos keistos priežasties. Tiesą sakant, vadovauju sėkmingiems projektams – taip sakyti yra grubu, nes jau rytoj jie gali būti nesėkmingi, ir apie tai aš tikrai galvoju. Bet pergalės ateina tada, kada tu netiki į sėkmę, o iš tikrųjų žinai, ką ir kodėl darai, ir negalvoji apie orų atlyginimą ir orias darbo valandas.
Jaunimas dabar dažnai mėgsta pabrėžti, kad privalo gauti kažkokį orų atlyginimą. Mes daug metų negalvojome apie atlyginimą – mes gyvenome išgyvenimo kontekste. Tada pripažinimas ateina per darbą, o pergalės gali sekti viena po kitos. O jei kažkas ir nepasiseka, tu kažkuriuo kampu vis tiek gali tai paversti į pergalę.
Nenoriu reklamuoti darboholizmo, nes tai nėra labai gerai, kaip ir visi kraštutinumai. Bet iš esmės sėkmė – o iš tiesų, pasisekimas – priklauso nuo to, kiek tų įdėsi pastangų.
- Ne kartą esate sakiusi, kad dirbate ir sekmadieniais.
- Taip, dirbu ir sekmadieniais, bet man labai svarbi ir mano šeima, todėl būtų nesąžininga sakyti, kad aš jai neskiriu dėmesio. Pavyzdžiui, aš niekuomet nedirbu nuo 17 valandos – ar tai pirmadienis, ar tai penktadienis.
Tačiau iš tos pusės, jeigu reikėtų dirbti 12 valandų per parą, 4 dienas iš eilės be miego, tai aš padaryčiau ir tai, nes juk žinau, dėl ko tai darau – viskas dėl ateities tikslų. O jei norėsite, kad jums šiandien duotų viską, nes galvojate, kad to nusipelnėte, nors greičiausiai – nieko, tada nieko ir nebus.
- Savo tekste užsiminėte ir apie tai, kad moterys turėtų viena kitai taisyti karūnas?
- Užaugau iki solidarumo, nors šiaip esu nebloga gyvatė (šypsosi). Niekada gyvenime tos moteriškos draugystės per daug nevertinau, nežiūrint į tai, kad turiu labai daug moterų draugių. Nekalbu apie tai, kad nevertinau jų draugystės – jos mano šeimos nariai. Bet apskritai draugauti su moterimis man poreikio nebuvo, nes man jos buvo šiek tiek per kvailos… Bet dabar gyvename visuomenėje, kurioje aš esu viena kvailesnių, jeigu pažiūrėtume į visas moteris, kurios man daro įspūdį.
Man atrodo, kad moteriškas solidarumas – tai sąvoka, kuri yra mums sunkiausiai prieinama. Mes daug ko netoleruojame, bet labiausiai – moteris moters. Moterų didžiausi teisėjai taip pat yra moterys. Bet aš jau ilgą laiką praktikuoju tokią politiką, kad su malonumu šypsausi moterims gatvėje, man patinka važiuojant automobiliu sustoti, sustabdyti visą koloną ir praleisti jauną moterį su mažyte mašinyte, ir su ja susimojuoti. Man didžiausias malonumas moteriai pasakyti, kad ji gerai atrodo ir žavėtis jomis iki beprotybės – galiu tai daryti beveik iki įsimylėjimo (šypsosi).
