Ir mes su Asmik prieš jos kelionę kalbėjomės apie moters grožį ir apie to grožio puoselėjimą. Deja, operos solistės ir po nemiegotos nakties jau tą pačią dieną laukė ne grožio procedūros ir net ne poilsis, o susitikimai ir repeticijos. Prisipažino, kad bus baisu, nes dainuoti teks su tėčio, garsaus operos solisto Gehamo Grigoriano, kolegomis, anos kartos operos grandais.
Paradoksalu, daugelis gražių moterų pasakoja, kad vaikystėje nesijautė gražios, atvirkščiai, buvo „bjaurieji ančiukai“. Ar kada nors jautėtės negraži?
Bjauriuoju ančiuku niekada nesijaučiau. Man jis visada buvo gražiausias iš visų paukščių. Kiek save prisimenu, visada buvau traukos centras, todėl ir priežasčių jaustis negražiai nebuvo, nors ir graži niekada nesijaučiau. Apskritai niekada nebuvau princesiška mergaitė: man labiau rūpėjo, ar pakankamai greitai moku perlipti tvorą, ar tinkamai sugebu nusitaikyti į kamuolį. (Juokiasi.)
Paauglystėje buvote ir pankė. Maištavote? Ką dabar prisimenate iš tų laikų?
Na, kad buvau pankė, nepasakyčiau, pankroko klausiausi dėl mados, o ir visa kita mano pankiška atributika – auskarai, marškinėliai – taip pat tebuvo mados reikalas. Manau, iš tiesų „pankuoti“ pradėjau tapusi dainininke. Šiuo metu scenoje ir gyvenime esu didesnė pankė nei kai buvau trylikos.
Gamtos esate apdovanota egzotišku grožiu: turite ir pietietės, ir šiaurietės bruožų. Kaip manote, ką paveldėjote iš tėvo, ką – iš motinos tiek išorine, tiek vidine prasme? Kuriais bruožais didžiuojatės, o gal kurių nemėgstate?
Nelabai suprantu, ką reiškia žodis „egzotiškas“, taip pat – žodis „grožis“. Meksikoje egzotišku vaisiumi laikomas agurkas, o Afrikoje grožio etalonai taip pat labai skiriasi nuo mūsiškių. Užtat manau, kad šie dalykai sąlyginiai. Mano kraujas maišytas, todėl tai atsispindi ir išorėje, ir viduje. Bet dėl mano išorės gana keista: atskiri visi bruožai – tėčio, bet visuma – mamos. Vidumi, manau, taip pat atspindžiu abiejų pasaulius, nors viršų neabejotinai ima tėčio genas. Kita vertus, jau gerokai mažiau, bet vis dar tikiu, kad genai – ne svarbiausia mūsų gyvenime. Labai ilgai nuo jų bėgau, bet kol bėgi, tol jie ir vejasi. O paskui supratau, kad reikia tiesiog išmokti juos gerbti, kitaip gali prisišaukti didelių bėdų.
Kokiais savo bruožais didžiuojuosi?
Viskuo didžiuojuosi, o labiausiai tuo, kad savimi nesididžiuoju.
Kaip manote, ar išorinis grožis turi lemiamą reikšmę jūsų, operos solistės, karjerai?
Be abejo, kad taip. Mano išvaizda, o tiksliau – gebėjimas ją pateikti kaip savo pranašumą, manau, sudaro 40 procentų mano sėkmės. Ir nieko keista, nes išvaizda svarbi ne tik operos solistams ir ne tik scenos žmonėms. Manau, šiandien ji didele dalimi lemia žmogaus sėkmę bet kuriame darbe, net tokiame, kur lyg ir neturėtų lemti.
O ar užtenka moters sėkmei vien grožio ir talento?
Tikrai neužtenka. Sėkmė tupi tikrai ne ant blakstienų, o gerokai virš jų, ten – aukštai. Ir po blakstienomis – akyse, jei akys sugeba tą sėkmę pamatyti.
Nuo seno išlikęs stereotipas, kad operos solistės yra apkūnokos. Gal galėtumėte padėti susivokti, kodėl dabar dauguma jų lieknos?
Prisimenant didžiausias operos žvaigždes jų žydėjimo metais, jos taip pat buvo lieknos. O ir lieknumo bei apkūnumo supratimas, manau, yra labai pakitęs. Be to, šiandien operos solistų yra bent 100 kartų daugiau. Tad ir rinktis yra iš ko. Kita vertus, šiandien labai dažnai „grožis“ pakeičia grožį.
Galbūt tai mitas, bet esu girdėjusi, kad operos solistams apkūnumas net padeda dainuoti. Bent jau vyrams. Ką apie tai pasakytumėte?
Na, nebent jeigu kalbama apie širdies apkūnumą, tada tikrai taip. (Juokiasi.)
O pati galėtumėte sau leisti siekti karjeros ir būti apkūni?
Aš negalėčiau sau leisti nesiekti karjeros, kad ir kokia būčiau...
Gana dažnai moterys, spindinčios scenoje, kasdien yra kuklios ir paprastos, mažai dažosi. O kaip jūs? Įdomu, kas formavo estetinį jūsų skonį, grožio suvokimą?
Kartais išties pavargsti nuo visų veidų, kuriuos tepiesi be gailesčio sau ir kitiems. Dažnai norisi nusiplauti viską ir įsivaizduoti, kad dabar visi tave pamatys tikrą. Deja... O šiaip gyvenime keičiu ir aprangą, ir įvaizdį. Puoštis mėgstu tiek pat, kiek ir nesipuošti. Viskas priklauso nuo nuotaikos. Kas formavo estetinį mano skonį? Daug keliavau nuo vaikystės, daug įvairių pasaulių mačiau – visa tai tikriausiai ir formavo skonį, kaip turbūt ir kiekvienas sutiktas gyvenime įdomesnis žmogus. Mėgstu kontrastus – ir įvaizdžio, ir išvaizdos, ir charakterio. Niekada nemėgau „tobulų“ formų.
Dažnai sakote „gražu“? Kas jums gražu šiame pasaulyje? Prie ko šis žodis daugiausia limpa?
Grožis man niekada neturėjo nieko bendra su išvaizda. Man gražu, kai po žiemos kalasi žolė, sprogsta pumpurai, kai kvepia smilgos. Gražu, kai lietaus lašas nutupia ant mylimo žmogaus nosies. Gražu, kai tyloje gali išgirsti muziką, o muzikoje išgirsti tai, ko nesugebėjai išgirsti tyloje. Gražus man traukinio bildėjimas. Gražu, kai danguje matau žvaigždes. Gražu, kai netyčia mūsų pasaulis susijungia su kito žmogaus pasauliu ir bent sekundę pavyksta išgirsti, ką kalba širdis. Gražu paukščiai išskleistais sparnais. Gražu, kai draugas šypsosi. Gražu, kai randi tinkamą žodį, gebantį sušildyti. Gražu, kai mamos seka pasakas vaikams. Drąsa yra gražu. Gražu, kai nėra prievartos, o gražiausia – vaiko svajonės ir juokas. Dar mėnulis man labai gražu. Gebėjimas sakyti ir matyti tiesą, kad ir kokia negraži ar graži ji būtų, yra gražu. Neabejingumas yra gražu. Gražu, kai jūsų klausimas priverčia mane prisiminti tiek gražių dalykų.
O kiek jums svarbus grožis šalia jūsų? Graži aplinka, gražiai sutvarkyta buitis?
Buities nesureikšminu, nors smagu, kai namai kvepia gėlėmis. Bet užvis svarbiausia, kad namai kvepėtų taika.
Asmik, jei turėtumėte daug daugiau laiko ir labai daug pinigų, į ką investuotumėte pirmiausia? Kokią dalį skirtumėte drabužiams, grožio procedūroms, kosmetikai? Kaip manote, kokia investicija labiausiai gyvenime atsiperka?
Grožio procedūroms ir drabužiams nereikia nei daug laiko, nei daug pinigų, tik šiek tiek fantazijos. O aš, jei turėčiau daug pinigų, pirmiausia grąžinčiau skolas, tada nupirkčiau viską, ką galima nupirkti, mylimiems žmonėms. Dar mokėčiau visiems tiems, kurie žudo gyvūnus, algas, kad jie nedarytų šito savo darbo. Ir ne tik... Stengčiausi padėti kiekvienam, kam pagalba reikalinga. Turbūt dėl to pinigų aš niekada ir neturėsiu. (Juokiasi.) Bet vis tiek manau, kad tokia investicija atsiperka kur kas labiau nei grožio procedūros, nors prieš jas, gink Dieve, nieko neturiu.
O kiek dabar savo grožiui ir išvaizdai skiriate pinigų? Į ką šiuo metu daugiausia investuojate?
Į savo išvaizdą neinvestuoju beveik nė kiek, vakarui pasipuošti galiu per 15 minučių. Šiuo metu daugiausia investuoju į telefono ryšį, taksi, delspinigius bankams ir į farmaciją, padedančią numalšinti visų šių investicijų padarytą nuostolį. (Juokiasi.)
Ar dažnai būnate nepatenkinta savo išvaizda? O gal dažniau vidumi? Gal galite pasakyti, dėl ko save dažniausiai kritikuojate ar net graužiatės?
Savo išore dažnokai būnu nepatenkinta, bet esu neblogai išmokusi meno būti „graži“ – pora teptukų, pora segtukų ir pirmyn. Dėl vidaus sunkiau. Taip paprastai neišeina. (Juokiasi.) Matyt, esu graužikų kilmės, todėl graužiu save dėl kiekvienos smulkmenos. O jei pamirštu, yra kas ir be manęs pačios mane graužia, ir už tai esu jiems be galo dėkinga. (Juokiasi.)
Ar egzistuoja jums moteriško grožio šablonai? Kokia jums moteris yra graži? Kokia – įdomi?
Šito turbūt reikėtų klausti vyro, bet man gražios moterys yra peršviečiamos odos žaliaakės, raudonplaukės garbanės su šlakeliais. Krūtinės dydis nesvarbu. (Juokiasi.) O jei rimtai, man graži moteris, kuri supranta grožio esmę. O įdomi – kai su ja nenuobodu kalbėtis ir nenuobodu tylėti.
Kaip save apibūdintumėte?
Savęs nelaikau nei gražia, nei įdomia. Gal įdomios išvaizdos ir nenuspėjama, todėl keliančia smalsumą praeinantiems pro šalį.
Ar labai keitėtės per 30 gyvenimo metų? Kaip keitėsi jūsų vertybės ir grožio suvokimas?
Mano požiūris į pasaulį nelabai keitėsi. Gal įgijau porą raukšlių veide ir nemažai širdyje... Užsiauginau storą odą. Manau, tokių dalykų reikėtų klausti žmonių, kurie mane pažįsta ilgą laiką ir keliavo su manimi per gyvenimą. Mes patys retai pastebime pokyčius savyje, ypač jei jie nėra tokie, kokius norėtume matyti.
Ar gražioji Asmik Grigorian norėtų pasenti kaip gamtos duota, be jokios chirurgų ir kitų grožio specialistų invazijos?
Jei turėčiau galimybę rinktis, norėčiau tokio amžiaus nesulaukti. Bet kadangi tokio pasirinkimo neturiu, norėčiau pasenti natūraliai, bet nesu tikra, kad taip manysiu ir po dešimties metų. Greičiausiai einant laikui netyčia pamiršiu, ką sakiau šiandien. (Juokiasi.) Juk ir mano profesija nelabai ką bendra turi su gamta. O šiaip nesu nusiteikusi pries grožio procedūras, atvirkščiai, žaviuosi moterimis, kurios netingi to daryti. Taip pat nieko neturiu prieš plastines operacijas. Kiekvienas siekiame būti tobulas ir kiekvienas – savais būdais. Bet kodėl žmonės apie tai kalba, nesuprantu. Jei kada nuspręsčiau tokiu būdu pasigražinti, tylėčiau kaip žuvis ir girčiausi, jog esu apdovanota motinos žemės, nors sako, kad meluoti negražu. (Juokiasi.) Dar man gaila žmonių, kuriems tokie dalykai tampa priklausomybės forma ir su kiekvienu pjūviu tik didėja senatvės baimė bei nevisavertiškumo kompleksas, todėl manau, kad plastinės chirurgijos specialistai turėtų būti ir stiprūs psichologai.
Kalbant apie pramogų pasaulio moteris, dažnai vartojamas epitetas „seksuali“. O kaip jūsų sferoje? Esate girdėjusi apie save sakant: „Seksualioji operos solistė Asmik Grogorian“? Ir apskritai kaip suprantate moters seksualumo sąvoką?
Nežinau, ar taip sako apie operos solistes, bet kad sako „seksualioji Asmik Grigorian“ – taip. Turiu ir tokią etiketę stalčiuje. Dėl to seksualumo – sunku suprasti, ką žmonės nori pasakyti šiuo žodžiu. Manau, kad „seksualumas“, kaip ir „grožis“ ar „fatališkumas“, yra gerokai nuvalkioti, praradę prasmę žodžiai. Man seksualumas reiškia gebėjimą atskleisti savo lytį ir jos paskirtį, todel seksualiausias vyro bruožas man visada bus stiprybė, o moters – gebėjimas atsiduoti, taip pat rūpestis, švelnumas...
Scenoje jums tenka būti visokiai: gražiai, negražiai, teigiamai, neigiamai... Ar nesate išgyvenusi prieštaringų jausmų kurdama bjaurių moterų vaidmenis, kad ir ponios Lavet?
Prieštaringų jausmų išgyvenu kiekvieną dieną, o bjauresnio personažo nei Asmik Grigorian dar neteko sutikti, todėl visi vaidmenys man mieli. (Juokiasi.)
O kaip gyvenimiška patirtis kuriant ir išgyvenant vaidmenį? Dažnai pajuntate, kad jos dar trūksta?
Gyvenimo patirtis gali labai padėti ir kliudyti. Kol kas neteko susidurti su tokiu personažu, kad jausčiau, jog man dar trūksta patirties. Bet ne sykį susidūriau su personažais, kai mano patirties buvo per daug, todėl itin lyrinių personažų niekada negalėjau kurti, nes visada žvilgsnis neatitiko amžiaus ir išvaizdos. Galiu užsivilkti drugelio kostiumą, bet akys visada išduoda. Užtat džiaugiuosi, kad dabar esu to amžiaus, kai pagaliau galiu dainuoti savo repertuarą, kai vaikiškas naivumas ir patirtis akyse jau gali būti pranašumas, o ne trūkumas.
Naujausioje bohemiečių operoje „Manon Lesko“ įkūnijote fatališkos moters vaidmenį ir išore, ir vidumi. Sudėtinga buvo šį personažą prisijaukinti, užsiauginti? Kokių panašumų į save randate šioje moteryje?
Manon Lesko buvo vienas emociškai sunkiausių personažų. Nelabai net galiu paaiškinti, kodėl. Turbūt per arti jį įsileidau. O panašumų ir skirtumų su savimi galima rasti kiekviename personaže, viskas priklauso nuo to, kaip pati į personažą pažiūrėsi. Šis personažas man sukėlė beprotišką gailestį ir tai buvo sunkiausia peržengti, nes man, Asmik, buvo labai gaila Manon. Tik scenoje negalėjau to išduoti, nes Manon niekada savęs negailėjo.
Mokate atsiriboti nuo savo vaidmenų, nuo operos bent trumpam?
Labai norėčiau išmokti, bet manau, kad tokio plauko menininkui diletantui kaip aš tai sunkiai įkandama užduotis. Nesu aktorė ir nemoku vaidinti, todėl kiekvieną sykį tenka susitapatinti su personažu, kuris nori nenori įauga į kraują.
Jau prieš „Manon Lesko“ premjerą buvo kalbama ir rašoma apie Asmik Grigorian dvasinį ir fizinį apsinuoginimą naujoje operoje. Kaip jautėtės po šito apsinuoginimo? Ar fiziškai, ar dvasiškai sunkiau buvo apsinuoginti?
Net nežinau. Scenoje fiziškai nesu visai apsinuoginusi, bet manau, kad tai yra paprasčiau. Fiziškai nusirengti – tai pora minučių gėdos ir daug aplodismentų. Kai išrengi savo sielą, gėdos jausmas kankina ilgai ir lieka amžiams, nes esi priversta atidžiai išstudijuoti visą tos esybės nuogumą. O mano siela jau, deja, nebe aštuoniolikmetė, ir kad ir kaip būtų gaila, jokia plastinė chirurgija čia pagelbėti negali.
Yra tekę daryti tai, kas jums svetima, nepriimtina, bet to reikia scenai?
Yra tekę dalyvauti renginiuose, kur lipti į sceną buvo savęs prievartavimas, bet ne scenai to reikėjo, o greičiau gurgiančiam pilvui.
Ne kartą esate sakiusi, kad jūsų gyvenime viskas suplanuota. O ar įvyko kas nors gera ir malonaus pastaruoju metu, ko neplanavote? Mėgstate staigmenas?
Mano gyvenime suplanuoti yra tik darbai ir suvokimas, kad esi mama ir žmogus, kuris nebepriklauso tik sau. O iš esmės aš – viena diena gyvenantis žmogus. Kiekviena kaip paskutine, todėl kiekvienas išaušęs rytas man yra staigmena, o kiekviena sūnaus ir artimo sutikta šypsena – didžiulė dienos dovana.
Bet gyvenimas vis dar mane stebina. Toli gražu ne visada maloniai, bet vis dar stebina. O gražiausių staigmenų neišduosiu. (Juokiasi.)
Ko sau palinkėtumėte – kaip moteriai ir kaip operos solistei?
Kaip moteriai sau palinkėčiau išdidumo. Kaip dainininkei – ištvermės. Kaip draugei – meilės. Kaip motinai – išminties.
Elvyra Žvirblienė
