Irena Ivenkovė
Asta, kokie potyriai iš naujos televizijos laidos? Ar patogiai jaučiatės ne žinių, o pokalbių laidos vedėjos kėdėje?
Man šis darbas – savotiškas šokas, nes žinios ir tai, ką darau dabar – du skirtingi dalykai. Ir aš, ir turbūt laidos komanda manėme: „Na, vis tiek žurnalistei bus lengviau, ji pripratusi prie kamerų...“ Bet pokalbiai – tikrai sunkus žanras. Iš tiesų kažkada nebuvo lengva pradėti dirbti žiniose, bet ten viskas daug aiškiau: sudėliotas scenarijus, jei yra klausimų – jie apgalvoti. O čia – visiška laisvė... Žinoma, scenarijus yra ir čia, ir su laidos dalyviais prieš filmavimą pasikalbi, bet pašnekovai vis dėlto neprognozuojami. Niekada nežinai, į kurią pusę eteryje gali pasisukti pašnekesys, tiesiog nežinai, kas bus.
Man tai – visiškai nauja, krūvis didžiulis, bet man gerai. Pastaruosius trejus ar ketverius metus būdavo taip ramu... Eini į darbą ir jokia emocija „nekabina“ – nei gerai, nei blogai, nei baisu, nei linksma... Tiesiog eini ir atlieki savo darbą – toks tarsi konvejerio gyvenimas. Dėl to ir anksčiau lindo visokios mintys – o kas toliau? Žinoma, žiniose dirbti patogu, net galbūt privilegijuota: gali miegoti kiek nori, turi laisvų dienų, nereikia lakstyti su mikrofonu ir t. t. Juolab kad nesu iš tų, kuriems reikia iššūkių – aš sėslus žmogus. Bet jei kažkas kirba viduje, kol dar yra noro – reikia keistis. Tuo labiau, kai pasiūlymai ateina patys ir pasibeldžia į duris. O kodėl nepabandžius?
Bet vis dėlto rizikinga staiga įšokti į visiškai nepažįstamą žanrą.
Iš tiesų daug kuo rizikavau. Nežinojau, kaip mane priims žiūrovai, ar persilaušiu, ar tapsiu laisva, nesusikausčiusi ir t. t. Juk dar tik pati darbo pokalbių laidoje pradžia. Bet išbandyti buvo tikrai verta, tuo net neabejoju. Gyvenime būna ne vienas pirmasis kartas ir, jei neišdrįstume pabandyti, nieko naujo nepatirtume. Nėra minčių bėgti atgal, prisiminti praeitį ar dūsauti, kaip anksčiau buvo gera... O ir komanda labai gera, visi gyvename tuo, ką darome. Man visa tai primena situaciją, kai buvau bebaigianti žurnalistikos institutą ir reikėjo kaip nors susidėlioti darbus – kažkas panašaus mano gyvenime vyksta ir dabar.
Namuose praktiškai negyvenu. Jei į juos kas nors užeitų, išvystų kažkokius maišiukus, dėžes, daiktus išmėtytus nežinia kur... Bet man reikėjo tokio sukrėtimo. Perkeltine prasme reikėjo nuo lentynėlių viską numesti ant žemės ir dabar vėl iš naujo susidėlioti. Nors baimės ir siaubingai didelio streso – per akis...
O kaip atsikratote streso?
Niekaip. Pamenu, kad po pirmų šešių laidų (filmavome dvi dienas po tris laidas, o tai tikrai labai daug) kažkas man skambino ir niekaip nesuprato, kodėl nenoriu kalbėti. O aš tiesiog negalėjau – jaučiausi išsunkta ir fiziškai, ir morališkai. Jei noriu pašalinti stresą, man užtenka išsimiegoti. Kol kas nesu iš tų, kurie negali užmigti. Emocinį nešulį, žinoma, vis tiek atsineši iš darbo, galva pilna visokiausių minčių: „Kodėl dariau taip, galėjau kitaip...“ Bet, pfu, pfu, pfu, miegu ramiai. Man reikia išsimiegoti – tada visai kitomis akimis žiūriu, vėl einu į darbą su naujomis idėjomis.
O kaip jums lietuviai pašnekovai? Ar nesunku jų išjudinti? Juk esame gana santūri tauta.
Taip ir yra. Lietuvis į studiją ateina, tvarkingai, gražiai atsisėda ir laukia. Mūsų toks mentalitetas – niekada netapsime nei kalbūs kaip rusai, nei temperamentingi kaip italai ar ironiški kaip anglai. Nelabai mokame
kalbėti, galbūt labiau mokame pasakyti, jei skauda... Tačiau Lietuvoje yra pakankamai sveiką humoro jausmą turinčių žmonių, kurie įdomiai šneka ir iš tiesų juokiasi. Ruošdami laidą aptariame, kuris šnekesnis, kuris ne, ką pažįstame, o ko ne.
Visada yra atsvara: jei laidoje yra tylenis, tai bus ir linksmuolis. Taip susikuria gyvas pokalbis. Štai, tarkime, Mama Rokenrol net apie rimtus dalykus gali linksmai pakalbėti. Bet suvaldyti pokalbį – vis tiek kas kartą iššūkis. Pavyzdžiui, pakvieti žmogų, apie kurį sakoma, kad jis tikrai kokios nors temos žinovas ir visą pokalbį reikia kurti per jį. O tas ar neišsimiegojęs ateina, ar nepavalgęs – tiesiog sėdi ir jam tingu šnekėti... Yra ir tokių kalbių žmonių, kurių neįmanoma sustabdyti. Galų gale jaudinasi ne tik vedėjai, bet ir pašnekovai – taigi sunku numatyti reakcijas. Gal tik sričių specialistai kalbės ramiai, negestikuliuos, nešūkčios. Kol kas laidas dėliojame sėkmingai, atsiranda gerų, įdomių pašnekovų.
Ar su buvusiais darbdaviais gražiai išsiskyrėte? Nesiaiškinote, kodėl jus pakeitė?
Nusprendžiau išeiti garbingai. Taip visada geriau. Juk Lietuva nėra didelė, nežinai, ar neteks su tais pačiais žmonėmis vėl susidurti arba net dirbti. Aš ir šiaip nesu konfliktiška. Kaip tikroms Svarstyklėms, man gyvenime svarbiausia – jausti harmoniją. Nemėgstu susipriešinti su aplinka, nors ir pasitaiko, kad užsiplieskiu. Pagaliau penkiolika metų pradirbau žiniose – gal jau viską, ką galėjau, padariau? Ką tokio naujo ir naudingo nuėjusi išsiaiškinčiau... Pagaliau juk pati svarsčiau apie permainas – štai jos ėmė ir atėjo, liko tik ramiai uždaryti duris.
Dėl ateities nesibaiminate?
Ne. Tėvai dėl mano darbo vietos pasikeitimų nerimavo, jie Panevėžyje įpratę tą patį darbą dirbti dešimtmečius. Bet jiems sakiau: „Nieko baisaus, jei pokalbių laidoje dėl kažkokios priežasties nepasisektų, juk visada galėsiu dirbti žurnaliste. Net nesvarbu, už kokius pinigus – kažkiek juk visada uždirbsiu.“ Galiausiai net paklausiau: „Na, jei kas, juk padėsite, ar ne?“ Ir tėvai, žinoma, padėtų.
O kaip jūsų paauglystės svajonė tapti aktore?
Aktorystės svajonę įgyvendinu, tik ne profesionaliai, o mėgėjiškai. Visa tai prasidėjo netyčia. Kartą su bendraminčiais sugalvojome sukurti spektaklį, išsidalijome vaidmenis, išmokome tekstus, susiradome tinkamų drabužių. Buvo taip smagu ir viskas taip neblogai išėjo, kad po kurio laiko pastatėme ir miuziklą. Tarp mėgėjų pažįstamų atsirado ir profesionalių muzikantų, kompozitorių, režisierių. Aš ir pati renginių režisūrą pirmiausia baigiau, tik paskui žurnalistiką, o kažkada ir „Dainų dainelėje“ dainavau, veržte verždavausi į sceną. Taigi tie mūsų pasirodymai galiausiai pasiekė visai neprastą lygį. Su orkestru, dirigentu, choru! Įsidrąsinome ir pasirodymui net tikrą salę išsinuomojome.
Iki šiol atsimenu, su kokia linksma išraiška man kolega Gintaras Deksnys po „Katės namų“ tiesė rožę... Paskui draugus, bendradarbius ir pažįstamus pakvietėme pažiūrėti lietuvių liaudies pasakų ir sakmių motyvais pastatytų „Čerų“. Mano Velnio babos vaidmuo buvo tik penkių minučių trukmės, bet kaip prieš jį drebėjau! Šie draugiški projektai – labai smagūs, įkvepiantys. Man patinka dainuoti, šokti, kvailioti. Daugelis dėl darbo žiniose turbūt mane įsivaizduodavo per rimtą. O ir pats žinių formatas įrėmindavo. Atsimenu, net buvau sulaukusi klausimų: „Kaip žinių vedėja gali vaidinti Velnio babą?“
Dabar televizijos ekrane emocijų nebeslėpsite? Kaip jums atrodo, ar pokalbių laidos vedėjui profesionalu, pavyzdžiui, apsiašaroti?
Nesirengiu slėpti emocijų. Pokalbių laidoje jos – natūralus dalykas. Manau, bus ir šypsenų, ir graudulio. O jei vedėjas žmogų nori apkabinti – kodėl to nepadarius? Galbūt man ašaringos temos sunkesnės, bet bus ir jų. Iki šiol nelabai domėjausi pramogų pasaulio užkulisiais, taigi dabar man kai kurios „žvaigždės“ atrodo lyg ne visai normalios, bet suprantu, kad žiūrovams jos įdomios. Teks išeiti pradžiamokslį (šypsosi).
Tačiau dabar bus aptarinėjamos ne tik jūsų minėtosios „žvaigždės“, bet ir jūs – išvaizda, gyvenimas. Ar esate atspari kritikai?
Pakankamai. Savo kolegoms net sakiau, kad rėžtų tiesą į akis – bus lengviau perprasti laidos formatą, savo vaidmenį. Juk mano patirtis kalbinant žmones dar menka, įsivaizduoju, kad sulauksiu ir tokių akimirkų,
kai norėsis plaukus iš nevilties nusirauti, nes neprakalbinau žmogaus, kažko svarbaus nepaklausiau, neįlindau į jo sielą. Jau esu nustebusi gerąja prasme.
Į vienos laidos filmavimą pakvietėme žinomą pašnekovę, dėl kurios labai abejojau – mat viešojoje erdvėje jos labai atvyraujančios neišgirsi. O atėjusi pas mus į laidą ji prašneko taip, kaip niekada niekur nėra kalbėjusi. Apie asmeninę patirtį, gyvenimąsu vyru... Buvo nuostabu, kai taip prabilo Danguolė Stachura, iš kurios mažiausiai to tikėjomės.
Savo laidoje drąsiai prisipažinote, kad esate senmergė, todėl norėčiau paklausti – ar yra, kas jus myli? Ir ką mylite jūs?
Norite sužinoti, ar turiu mylimąjį? Visiems sakau taip: „Turiu, tik niekaip negaliu nusitempti prie altoriaus (šypsosi).“ Bet žinote ką, man dėl antrosios pusės kažkodėl labai ramu. Žinau, kad ji kažkur yra. Ir kada nors tokį žmogų tikrai būtinai sutiksiu. Ne anksčiau, tai vėliau. Dėl to nesijaudinu. Pati myliu savo tėvus, sesę, jos vaikus, man patinka susibūrimai namuose, vakarienės su artimais žmonėmis.
Ir paskutinis, praktinis klausimas: kaip iškepti keksiukus, kad jie nesusmegtų? Kiek kartų bandžiau, o vis nepavyksta...
Žinote apie mano keksiukų kepimo maniją, kuria vienu metu sirgau (šypsosi)? Tikrai, kažkada dažnai juos kepdavau ir nešdavau į darbą kolegoms. O kepimo paslaptis paprasta – nereikia stengtis pernelyg ilgai ir
kruopščiai plakti tešlos. Sudėjai ingredientus, apsukai pora kartų šaukštu, kad jie susimaišytų – ir pakaks. Nors man iki šiol retsykiais keksai susmenga. Juk ne visada viskas būna taip, kaip norėtųsi. Bet vis tiek stengtis verta.
