Prisimindamas tuos laikus G. Drukteinis prisipažino, kad idėja daryti „biznį“ – gaminti marškinėlius su atspaudais – kilo 1992-ųjų pabaigoje. „Aš tuomet buvau „Lietuvos Aido“ korespondentas, taigi, turėjau nemažai kontaktų užsakymams, o Gintas dirbo reklamos agentūroje dizaineriu ir turėjo kompiuterį! Tai buvo daug. Bet, svarbiausia, buvo ir intelektualinė sinergija, – prisiminė jis. – Iš pradžių pagaminome marškinėlius „Minoltai“, „Litimpeks“ bankui, „Lietuvos Aidui“, „Radiocentrui“, dar kažkam. Taip sistema pradėjo veikti. Bet, skirtingai nuo kitų užsakymų, „Pompos“ atributika buvo ypatinga, nes ją gaminome ne pagal išankstinį susitarimą, o savo pačių lėšomis.“
Pasak Giedriaus Drukteinio, lietuviškos pop muzikos skandalistų atributikos kolekcijos atsiradimą nulėmė virtinė palankiai susiklosčiusių aplinkybių.
„Visų pirma mus įkvėpė „Pompos“ originalumas, sveikas humoro jausmas ir populiarumas. Antra – jau buvome atradę ir išbandę gamybiniame susivienijime „Dovana“ vieno žmogaus įsirengtą šilkografinę atspaudų dirbtuvę (gana primityvią palyginti su šiais laikais), kurioje dirbo dūmų ir dažų garų nebijojęs vaikinas, pravarde Karlsonas. Trečia – vienas mano draugas, šiuo metu žymus teisininkas, turėjo transporto priemonę – „Zaporožietį“, su kuriuo galėjom nuvažiuoti į „Utenos trikotažą“ įsigyti baltų marškinėlių. Ketvirta – aš turėjau aiškią viziją, o Gintas – technines galimybes paversti ją realybe. Nebuvo sunku sukurti ir prekės ženklą (nors kas tai per „žvėris“, tuomet niekas nežinojo). Pavadinimas „G&G Productions“ (kuriame buvo panaudotos mūsų vardų pirmosios raidės) skambėjo rūsčiai ir reikšmingai,“ – juokėsi jis.
„Pompos“ marškinėliai buvo parduodami per koncertus ir tuometinėse muzikos įrašų parduotuvėse konsignacijos pagrindais.
„Labai gerai pamenu vieną prekybos vakarą Sporto rūmuose, Vilniuje, – pasakojo G. Drukteinis. – Gavome vietą, miglotai pažadėjome už ją susimokėti po koncerto. Apie kasos aparatus tais laikais niekas net ir negalvojo, mokėjimo kortelių irgi nebuvo, o PVM tuometinių lietuvių sąmonėje išvis neegzistavo. „Auksiniai laikai“ – viskas, ką pardavei, patekdavo tiesiai į kišenę. Kaip toje „Pompos“ dainoje: „Viskas tavo bosui!“. Minios žmonių, krūvos grynųjų, riksmai, keiksmai, malonios pažintys. Atvirai sakant, net nepamenu, ar su Sporto rūmais atsiskaitėme už vietos nuomą, spėju, kad ne. Ko gero, likome skolingi. Bet apie ateitį ar savo reputaciją anuomet irgi retas kas pagalvodavo.“
Už teisę naudoti dainų tekstus ir pavadinimus grupei „Pompa“ atiteko 90-aisiais įprastas atlygis – dėžė marškinėlių, kuriuos atlikėjai išsidalino tarpusavyje. Linksmai kvatodamas Giedrius Drukteinis prisiminė, kad anuomet buvo minčių ir apie mėsos konservų „Pompa pusryčiai“ gamybą, ir apie guminius grupės narių galvų antgalius ant pieštukų, dar kažką, bet jos taip ir liko neįgyvendintos...
„Nepamenu dabar, kiek ir kas iš to uždirbome. Spėju, kad likome skolingi spausdinimo aparato savininkui, Karlsonui, Sporto rūmams... Sykį grįžtant iš Utenos žiemą galiausiai sudaužėme ir tą patį „zapą“ – nors iki Vilniaus vis tiek nusikapstėme su dėže „maikių“. Tačiau atnešėme žmonėms ir pasauliui tikrą džiaugsmą – grupės „Pompos“ marškinėlius. „Limited Edition“! Kas iš tų pinigų, kai pagalvoji? Argi jie šiame gyvenime svarbiausi?“ – taip tuometinę patirtį įvertino G. Drukteinis.
Šiemet savo 30-metį mininti „Pompa“ apie atnaujinamą marškinėlių kolekcijos gamybą pranešė savo interneto svetainėje pompa.lt. Be Ginto Lapėno ir Giedriaus Drukteinio sukurtų modelių gerbėjams siūloma įsigyti ir visiškai naujo dizaino marškinėlius su Algio Kriščiūno sukurtu grupės logotipu.
