Kartais atsiskyrėlis jogos mokytojas iš Danijos virsta verslininku - guviu gintaro prekiautoju. Tačiau jo gyvenimo misija - meditacija, o dvasingumo oazę jis įkūrė Lietuvoje, miške prie Šventosios upės.
Atrodo, tarsi šis vietoje nenustygstantis, linksmas ir jaunatviškas 66 metų jogas nepavaldus bėgančiam laikui. Miško ir stirnų apsuptyje buvęs hipis medituoja ir... pluša rašydamas vegetariškų patiekalų kulinarijos knygą.
Kalbamės apie Haraldo jaunystės "nuodėmes" ir apie tai, kodėl jis pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą Lietuvos pajūryje.
Kaip įsijungėte į hipių judėjimą Kristianijoje?
Kalbama, kad hipių judėjimas prasidėjo Kalifornijoje, bet tai tiesa tik iš dalies, nes jis kilo keliose vietose vienu metu.
Kaip visa tai prasidėjo Danijoje? Jauni žmonės jautėsi mirtinai pavargę nuo materialistinio gyvenimo būdo, nuo ekonominės gerovės siekių. Jiems kaip ir man, jaunam vaikinui, nusibodo sėdėti šeimose ir klausytis plepalų apie buities dalykus, todėl pradėjome maištauti. Viena to maišto išraiškų - marihuanos rūkymas. Tuo metu, septintajame dešimtmetyje, tai buvo modernu - rūkė kone visi.
Iš pradžių atrodė, kad narkotikai padeda pasiekti dvasinių aukštumų, nes jie praplečia sąmonės ribas. Iš tiesų tai labai pavojingas užsiėmimas. Dauguma mano draugų nesugebėjo laiku sustoti, ėmė vartoti LSD, hašišą bei kitus stipresnius narkotikus. Mačiau, kaip jie išprotėja, miršta arba nusižudo. Apimti haliucinacijų, kad gali skraidyti, imdavo šokinėti iš penkto aukšto. Visokiausių kvailysčių pridarydavome. Galiausiai supratau, kad žmogus dvasinių aukštumų gali pasiekti ir nevartodamas narkotikų, o tiesiog ieškodamas įkvėpimo pačiame gyvenime. Tuomet ir pradėjau domėtis joga, meditacija, filosofija, okultizmu ir kitais dvasiniais dalykais.
Buvau vienas pirmųjų, kurie tuomet pradėjo medituoti. Mėgdavau naktį užsilipti ant stogo ir sėdėti meditacijos poza. Tuo metu gyvenau su jauna gražia moterimi, ji pašokdavo iš lovos ir išsigandusi klausdavo: "Ką čia darai?", o aš išdidžiai atsakydavau: "Ne tavo reikalas, eik miegoti." 1966 m. nutariau, kad reikia patraukti į Indiją ieškoti mokytojo ir gauti tikrą dvasinį postūmį.
Iki šiol manau, kad visame pasaulyje nėra kitos tokios šalies, kurioje būtų taip išvystytas dvasingumas, religija, joga, meditacija. Indija - tikra dvasingumo tėvynė.
Ar pavyko Indijoje rasti dvasinį mokytoją?
Iš pradžių su draugu atvykome į Afganistaną. Būtent ten surūkiau paskutinę marihuanos suktinukę. Paskui patraukėme į Indiją, deja, pakeliui draugas mirė. Beveik metus vienas klajojau po Indiją, Himalajus. Kadangi neturėjau pinigų, miegodavau urvuose, olose. Teko pasikliauti Dievo valia, tokiu būdu tapau visiškai laisvas. Tačiau guru taip ir nepavyko surasti.
Tik grįžęs į Daniją, sužinojau, kad vienas draugas rado Indijoje svamį Narajananandą. Pradėjome skaityti jo knygas, ir iš karto supratome, kad tai žmogus, kurio ieškome.
Mokytojo paraginti, nusipirkome seną ūkį kaime, pradėjome auginti daržoves, įsigijome karvių. Kai svamis suprato, kad mūsų ketinimai rimti, pažadėjo mums padėti. Ir vieną pavasarį jis pagaliau atvažiavo į Daniją. Ašrame pastatėme jam atskirą namelį. Nuo 1970-ųjų jis čia lankydavosi kasmet. Jei ne jis, šimtai, o gal tūkstančiai hipių būtų palūžę ir nesugebėję atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų. Ištisi septyniolika nuostabių metų, kai jis leido laiką su mumis ir mokė dvasinio gyvenimo paslapčių! Šis ašramas, puikiai įrengtas ir sutvarkytas, gyvuoja ir šiandien. Dabar tai dvasinis centras, į kurį atvažiuoja žmonės iš viso pasaulio.
Tai kodėl šiandien esat ne ten, o Lietuvoje?
O, aš visuomet buvau kiek kitoks - esu truputėlį išdaigininkas. Pavyzdžiui, kartą labai reikėjo darbo, tai apsimečiau, kad moku gerai gaminti valgį, tad mane priėmė vyriausiojo virėjo padėjėju aukščiausios klasės restorane. Taip niekas ir nesužinojo, kad virėjo patirties neturiu, nes uoliai mokiausi kulinarijos gudrybių. Mėgstu iššūkius. Kai tik išgirsdavau apie naujai besikuriantį ašramą, iš karto ten patraukdavau, o kai sužinojau apie ketinimus įkurti ašramą Lietuvoje, pasakiau sau: "Gerai, važiuoju ten, turiu jiems padėti!" Taip 1992 metais atsiradau Utenoje. Čia buvo nepakeliamai sunku ne tik dėl materialinių nesklandumų, bet ir dėl kitų priežasčių, kurių nenorėčiau įvardyti. Galiausiai po dešimties metų neištvėriau - teko pamiršti visą įdėtą triūsą ir su šia sodyba atsisveikinti. Tačiau aš ne iš tų, kurie pasiduoda. Nutariau savo jėgomis susikurti naują dvasinę oazę. Susitaupiau pinigų ir nusipirkau apleistą sodybą nuostabaus miško apsuptyje netoli Šventosios upės. Jau beveik šešeri metai, kai šioje vietoje įrenginėju ašramą, tiesa, čia vis dar nėra elektros. Remontas - tikras sizifo darbas, nes vagys ne kartą yra ašramą apšvarinę, bet aš nenuleidžiu rankų. Ant ilgapirščių nepykstu, tokia jų karma.
Ar šis ašramas kada nors taps panašus į dvasinius centrus Danijoje, ar taip ir liks tik atsiskyrėlio buveinė?
Kaip Dievas duos, taip ir bus, tegul viskas klostosi natūraliai. Nenoriu jokių reklamų. Kam reikės, tas sužinos. Ašrame gali apsilankyti bet kuris žmogus, ir man nesvarbu, kokią religiją jis praktikuoja, nes aš išpažįstu universalią religiją. Juk yra tik viena aukščiausioji tiesa ir daug kelių jai pasiekti. Kiekvienas turi eiti savo keliu. O galutinė stotelė visų ta pati.
Rasa ŠIMKUTĖ
