– Algirdai, visų pirma, kokia buvo jūsų vasara? Ar derlinga visomis prasmėmis?
– Viskas normaliai. Tiems, kurie dirba pagal technologijas, laikosi taisyklių, viskas yra gerai. Aš bites vežioju, kad gaučiau derliaus ir skirtingą medų.
O kas liečia sodus – medelynui vadovauja sūnus. Pas jį buvo sausra, žemė priemolio, tai šiemet jis mulčiavo, kad žemė neišgaruotų, tai medeliai užaugo gražiai. O sode obuolių yra, kriaušių yra, uogų irgi.
Ši vasara gera tik atėjo tas amžius, kai jau ne visur suspėjau. Nespėjau išsimaudyti, bet spalį išvažiuosiu į šiltus kraštus, tai jau pavyks.
– Sakykit, Algirdai, o kada prasideda ir kada baigiasi bitininkavimo sezonas Lietuvoje?
– Mano 20 metų tyrimas, taip pat kito profesioriaus užrašytas knygose, parodė, kad bitės Lietuvoje vidutiniškai skraido iki spalio 25 dienos. O pradeda skraidyti per Juozapines – kovo 19 dieną. O tada, kai neskraido, jos gyvena, valgo, būna ramybės periode.
Dabar bitininkai jau ruošia bites ramybei.
Vėliau prasidės vaško lydymas, korių tvarkymas, rėmelių kalimas, vielų tempimas. Visą žiemą ruošiesi aktyviajam sezonui – darbas pas bitininką nenutrūksta.
– Bitininkaujate jau keturis dešimtmečius, tris iš jų – savo patobulintuose daugiaaukščiuose bedugniuose aviliuose. Ar bitininkystė su metais modernėja? Kaip tai pasireiškia?
– Net labai modernėja. Pavyzdžiui, iki rugsėjo 1 dienos kas vakarą į telefoną gaudavau žinutes, kiek bitės prinešė medaus skirtingiuose aviliuose – Kelmės, Raseinių, Marijampolės, Trakų, Varėnos rajonuose – ten, kur mano bitės gyvena.
Modernėjimas yra beprotiškas. Dar, įsivaizduokite, medaus sukimas. Anksčiau suki į vieną pusę, sustabdai medsukį, korius apverti į kitą pusę. Paskui atsirado radialiniai medsukiai, kur buvo galima sudėti spinduliniu būdu. Dabar programa – nuspaudi „knopkę“, pasisuko į vieną pusę, į kitą, pats sustoja, apsuka rėmelius. Nebereikia liesti rankomis rėmelių.
Savikaina išeina mažesnė, nors ir kainuoja įranga. Anksčiau iš vieno avilio medų reikėdavo kopti apie pusvalandį, o šiandien – dvi minutes. Galima iki pietų iškopti 40 bičių šeimų.
Anksčiau niekaip urmu nebūčiau pardavęs medaus už 2 eurus.
– Sakoma, būk darbštus kaip bitė. Ar tikrai bitės darbščios, ar čia tik stereotipas?
– Bitė dirba labai daug. Bitė neša nektarą, gamina medų ir numiršta. Net nepasinaudoja tuo medumi, kurį pagamino.
Kuo bitės turi daugiau medaus, tuo toliau skrenda ir tuo geresnė bičių karta užauga. Vadinasi, ne badu marinta.
Pats didžiausias malonumas – pamedituoti, pasėdėti prie avilio, kai bitės dirba. Tada supranti harmoniją. Jos parskrenda tokios sunkios, kad net krenta ir nubėga peščiomis į avilį. Kita pasitinka, perduoda iš burnos į burną nektarą ir skrenda vėl.
– Bitės turi visokių šokių ir kitų būdų susikalbėti tarpusavyje... Medituodamas, turbūt, pastebite ir tai. Koks jų bendravimas tarpusavyje jus nustebino?
– Kai atneša nektarą, šoka vienaip, kai pikį – kitaip. Bet tą gali pamatyti tik stikliniame avilyje. Galima uždegti raudoną lempą, kurios bitės nemato, ir stebėti, kaip bitės gyvena. Sėdėdamas prie avilio matai tik išorę, o šokis ir komunikacija vyksta ant korio. Kai bitė parneša medų, šoka ne aštuonikę, o, kaip automobilis, pirmyn-atgal.
Tada kitos bitės prieina prie šokančios bitės, nugraužia nuo kojų pikį ir eina padėti ten, kur reikia – rėmelį sutvarkyti, ar kokią skylę užtaisyti.
– Žmona buvo jūsų kursiokė. Dabar jau esate santuokoje daugiau nei 40 metų. Sakėte, kad vadovavotės patarimu rinktis stiprią žmoną. Iš dabarties perspektyvos žiūrint, ar tai buvo geras patarimas?
– Šimtaprocentinis. Stipri moteris turi būti ne tiek fiziškai, kiek morališkai, dvasiškai. Juk ji – vaikų gimdytoja, šeimos ašis.
– O ką patarėte savo vaikams, renkantis gyvenimo partnerį?
– O čia nieko nepatarinėju. Jie turėjo pavyzdį, matė ir rinkosi patys. Esu nusistatęs, kad čia jų reikalai ir jų gyvenimai, aš nesikišu.
